Vasaros kelionė 2015. Anykščiai.

Pelėdiniai įpročiai virto vyturiniais 

PUSRYČIAI NAKTĮ

Rugpjūčio 25 dieną, 4 valandos ryto, aš Pasvalyje, smegduobių ir gyvo alaus sostinėje. Patyliukais kraunuosi paskutinius daiktus į kuprinę, tačiau senelis vis tiek išgirsta mane ir atsikelia kartu papusryčiauti.

Vilkas ėriuko kailyje a.k.a. "why not?"

Snusmumrikas ieško, Snusmumrikas žino

Gyvenimas yra visuomet truputį kitoks negu tikiesi. Tiksliau - ne gyvenimas, o realybe. Ne realybė, o žmonės. Ne žmonės, o jų poelgiai. Trumpiau tariant, viskas yra truputį kitaip negu įsivaizduoji esą. Ne taip kaip matoma per televizorių, skaitoma mokyklos vadovėliuose, net ne taip, kaip bando išmokyti tėvai. Nes šių neatitikimų neįmanoma papasakoti, juos būtina pajausti.

Gyvenimo tiesos

Autoportretas.
Anykščiai, 2015 vasara.

Kartą rimtai susiėmiau su tėčiu. Na, tiksliau pasakius, susirėmė tada mūsų protai. Mano, naivus paaugliškas užsispyrimas ir tėčio, per metus sukaupta išmintis.

Nepamenu kaip pokalbis prasidėjo, tačiau jam įsisiūbavus išgirdau sąvoką gyvenimo tiesos. Ak, tas paaugliškas ragų statymas. Tada tik burbtelėjau po nosimi, kad viską ir taip žinau, ir nuėjau savais keliais. 

Šiandien stoviu ant to paties kelio, ant kurio tėtis jau buvo užvedęs prieš keletą metų. Ieškau senų kaip pasaulis, bet man dar nežinomų gyvenimo tiesų.

Vienos akimirkos sprendimai

Kai kas šią vasarą nučiuožė

Krentu į prisiminimus kaip į dilgėles. Vasara, vasara. Palaimingosios dienos, kuomet dar naiviai gali džiaugtis savo laiku, kurį užpildai kaip tik tai norisi. Kol dar iš visų pusių nespaudžia realybė su šimtais įsipareigojimų, pakolei pati savo nuostabai it gyvačiukė vinguriuoju tarp darbų ir kelionių, studijų ir laisvalaikio.

Dar vienas paklydimas (+kritika)

Jau dabar žinau, kad rytoj ryte (nes nauja diena man prasideda tik išaušus) panašėsiu labiau į zombį nei į žmogų. Bet turbūt tokia jau rašymo kaina. Ypač tokio, kuriam kauptis reikėjo jau keletą mėnesių. Ir kaupimosi priežastis ganėtinai paprasta: tikslo nebuvimas, o iš tiesų - nežinojimas, kas yra rašymo tikslas. Bet pradėkime nuo pradžių.

Pirmieji akademiniai mokslo metai jau persirito į antrąją pusę. Daugybė tokių kaip aš šiais metais stojome į universitetus, kolegijas ir kitas mokymosi įstaigas. Daugybė jaunuolių kartos šį ritualą jau netrukus, vos tik baigisis brandos egzaminų vajus. Ir tai lyg koks užburtas ar pasakos motyvais paremtas įvykis. Lyg slapta jėga mus stumia į šią mokslo aplinką. Rodosi, kad be jos mes neišgyventume. Ir iš tiesų - ką mes darytume kitaip, jei gavus vidurinįjį išsilavinimą, metus filosofuotume apie gyvenimo prasmę ir tikslus? O jei nebaigtume net vidurinės..? Daugelis pasakys - utopija, ne kitaip. 

Rīga

 Daug projektuoti ir mažiau planuoti. Turbūt tokia taktika norėčiau vadovautis nuo šiol ir visada. Nes planai ir telieka planais –žlugusiais atidėliojamais, o projektavimas sutelkia į tikslus ir jų siekimą. 

Kelionė į Rygą - vienas iš šios taktikos pavyzdžių. Tai buvo visiškai neplanuotas išpuolis prieš save - vieną popietę, dar įsupta į popietės miego sūkurį, sulaukiau dar vienos nenaudėlės Lauros pasiūlymo - važiuojam į Rygą? Na ką gi, neapsvarsčiusi ir visiškai nesureikšmindama jokių aplinkos veiksnių, leidausi šiai avantiūrai.

Laimės formula

Sveiki. Sveikinuosi, ne tik norėdama būti mandagi, sveikinuosi, tarsi norėdama priminti apie save – taip, aš vis dar su jumis! Tiesa tokia, kad keliems mėnesiams tarsi buvau išskydęs savo pačios šešėlis. O gal buvau kur išvykusi, pati to nesuvokdama? Vienaip ar kitaip, praėjusius mėnesius leidausi nešama kasdienybės, aplinkinių prašymų vykdymu ir minimaliais veiksmais (miegas, valgymas, namų ruoša, egzaminai, <...>). Šis atsiribojimas nuo tikrovės turbūt ir lėmė atsivertimą į save – turbūt per visą savo kelių dešimtmečių gyvenimą tiek daug negalvojau apie save, apie tai kas esu ir kur einu. Kodėl? Nes visuomet šventai tikėjau, kad apie save kalbėti, galvoti, o juo labiau analizuoti – nemandagu ir labai negražu. Tačiau šiuo požiūris kardinaliai pasikeitė – kas mes, jeigu ne mes patys? Tad tada, kai vidinis aš pradėjo stūgauti ir prašytis būti išleistas, nusprendžiau – nuo savęs nepabėgsiu, teks sau nebemeluoti ir nebepriešgyniauti.

Suma Summarum

Palydėjom? Palydėjom.

Štai ir „starij novij god“. Ta proga ir aš suzgribau pabandyti bent šiek tiek sustruktūruotai aptarti praėjusiais metais patirtus „-iausius“ įvykius ir atrastus dalykus. Kokia nauda iš to jums? Galbūt šiame mano rašinėlyje atrasite kažką negirdėto, nematyto ir tai leis jums papildyti „Tikslai 2015“ arba „Svajonių TOP 100: 2015 edition“ sąrašus. Tad nieko nelaukiant, pradedu.