Vasaros kelionė 2015. Anykščiai.

Pelėdiniai įpročiai virto vyturiniais 

PUSRYČIAI NAKTĮ

Rugpjūčio 25 dieną, 4 valandos ryto, aš Pasvalyje, smegduobių ir gyvo alaus sostinėje. Patyliukais kraunuosi paskutinius daiktus į kuprinę, tačiau senelis vis tiek išgirsta mane ir atsikelia kartu papusryčiauti.

Taigi, bandau pusryčiauti ir dar su seneliu juokauju, kad naktį pusryčiauti nesu pratusi. Šiaip ne taip susikemšu paskutinius sumuštinio kąsnius (tik vėliau paaiškės, kad tai bus vienas pagrindinių patiekalų tądien), apsirengiu, atsisveikinu su seneliu ir jo drauge, ir iškeliauju. Tamsu, tačiau baimės nejaučiu. Baimę esu kažkur palikusi, o gal tiksliau, ji tūno pasislėpusi labai giliai manyje. 

NAKTIES KELIONĖ

Pasvalio gatvėmis

Tad žingsniavau penktą valandą ryte Pasvalio gatve ir jutau pasitenkinimą, kelionės troškulį. Autobusų stotyje sutinku moterį, tikrą patriotę lietuvę. Pokalbiui įpusėjus sužinojau, kad Lietuvoje neįmanoma gyventi, užsienyje žymiai geriau ir kad visi politikai vagys.

Tokia gaida pajudėjau link Panevėžio. Autobusas kirto Via Baltica, tas vadinamos fūros dar nebuvo pabaigusios naktinių reisų, jos skubėdamos lenkė mūsų senuką autobusiuką.

VIETOS, DAR LAUKIANČIOS SUGRĮŽIMO

Nuorodos kitam kartui

6 valandą ryto pasiekiau teatru ir savitu gyvenimo stiliumi garsėjantį Panevėžy. Aušo, žmonės jau pradėjo judėti miesto arterijomis. Štai ir į autobusą, į kurį persėdau, įlipo, matyt, kasdieninis keleivis. Jis su savimi turėjo keletą meškerių ir atrodė ganėtinai rimtai nusiteikęs šiandien ką nors sužvejoti. Jei ne žuvį, tai bent kokią naujieną, nes vairuotoją tardė kone visą laiką iki savo išlipimo vietos. Bet jis nebuvo piktas žmogus, tiesiog gal šiek tiek vienišas, gal kiek smalsus. Vairuotojas taip pat nepyko ant jo, maloniai atsakinėjo į jo klausimus. Buvo keistai malonu matyti šį reginį. Šį dviejų man nepažįstamų žmonių įprotį. <...>

Vis labiau aušo, o mane vis labiau marino miegas. Kartkartėmis užsnausdavau, kaip kad seni žmonės snaudžia žiūrėdami televizorių ar skaitydami laikraštį. Tik turbūt instinktyviai pramerkiau akis, pamačiusi Troškūnų vienuolyną. Didingas ansamblis.

IR... ANYKŠČIAI

Apie 8 valandą atsidūriau Anykščiuose. Niekam tiksliai nebuvau pasakiusi ar keliausi ir kur vyksiu. Dabar galiu prisipažinti, jog iki paskutinės sekundės netikėjau savimi, kad turėsiu drąsos, noro ir energijos ir vėl pajudėti į nežinomybę. Tačiau tądien ir dar daug kartų kelionės metu aiškiau jutau, kad viskas yra įmanoma, viskas pasiekiama. Na, beveik viskas. Ir žiūrint kaip siekiama. <...>

BAŽNYČIOS REIKALAI

Tad atsidūrusi Baranausko teritorijoje, apsupta Anykščių šilelio ir atlikusi žvalgybinį ratą, pasukau link bažnyčios. Mišios buvo teprasidėjusios. Turbūt esu senamadiška, bet vis dar randu mišiose sakralumą. Šiokią tokią pagarbą jei ne kitiems, tai bent jau sau. Kada kitą kartą linkime ramybės viens kitam, jei ne per mišias? Kada apmąstome savo blogus darbus, jei ne per mišias? Kada prašome sau ir artimiesiems sveikatos ir laimės. Ir ne tik tai - man reikia gryno laiko pabūti su savimi, pabūti su tyla, pabūti apsuptam šiokio tokio pakylėjimo. <...>

SĄSAJA IR ŽEMĖLAPIAI

Po mišių nupėdinau per aikštę, kurio grindinį dar prie ruso, pasirodo, dėjo mano tėtis. Ir sakyk, žmogus, kad ne viskas susiję. Oi, kaip susiję, oi, dar ir kaip. <...>

 Tylomis prisėlinau prie turizmo centro ir jame pasiprašiau žemėlapio. Keistas tas mano ryšys su žemėlapiais - mus sieja vienpusė meilė. Man žemėlapio reikia, tarsi žmogui, kalbančiam prieš auditoriją reikia rašiklio rankose. Vien tam, kad jaustis saugiau. Tačiau kai jis atsiduria mano rankose, iškart pradedu jį ignoruoti, aiškindamasi, kad mano įgimta nuovoka, 6 pojūtis ir moteriški instinktai gali pakeisti bet kokį, popierinį ar elektroninį, GPS'inį žemėlapį. Ir dažniausiai tos nuovokos pakanka, bent jau po šiokio tokio klaidžiojimo atsidurti reikiamoje vietoje. O ir klaidžiojimas nėra tai blogai. Pamatai daug daugiau, juodo ir balto, savo kelionėje. <...>

SUOLININKŲ POKALBIS

Apsikamšiusi amunicija, pajudėjau Šventosios pakraščiu, gilyn į Anykščių šilelį. Pakeliui sutikau etatinius suoliukų sėdėtojus, jau nuo ryto liežuvaujančius prie alaus butelaičio. Tądien jie vikriai malė liežuviais apie didžiausią Anykščių naujieną - lajų taką. Vienas sedėtojas juokdamasis pasakojo, kaip jo neįleido, nes buvo per daug prisiragavęs tądien. Juokėsi, kitam liežuvautojui sakydamas Bet Jonai, kada aš buvau negirtas. Ar pameni? Aš irgi ne.

ĮGIJAU GREITĮ

Tik totemas kempinge

Kiek pasiklausiusi tikrų kiekvieno miesto suolininkų pokalbio, judėjau toliau. Už gero kilometro priėjau kempingą, kuriame išsinuomojau dviratį. Tą akimirką mane užplūdo tikras pasitenkinimas - kiekvieną kartą sėsdama ant dviračio žinau, kad diena bus kur kas geresnė. Dviratis man - tai vaistas nuo rutinos, o šioje kelionėje jis man pasitarnavo ir pirmine savo funkcija - galimybe nusigauti iš taško į tašką B.

SANTYKIAI SU DAIKTAIS

Tad tęsiau kelionę jau su transporto priemone ir kur kas lengvesne kuprine (tarp kitko pasakysiu, kad ta kuprinė tikra Meri Popins ridikiulio kopija, dar niekad nepavedusi kelionėse), nes dalį mantos sutariau palikti nuomos punkte. Ir taip jau ne pirma, ir turbūt ne paskutinį kartą - palieku daiktus skirtinguose miestuose, dėžėse, maišuose ir spintose. Gal ir neprastai tas prisirišimas prie daiktų, tada supranti, kad jau geriau turėti arba gerą daiktą, arba neturėti nieko, ką būtų galima vertinti pinigais. Kaip Snusmumrikas iš Muminukų, didžiausius turtus saugau galvoje. <...>

MIESTŲ ANTROJI JAUNYSTĖ

Įamžinta sintezė

Nenutoldama nuo Šventosios upės, vis artinausi prie garsiojo Anykščių šilelio. <...> Lyg šiandien regiu tą blizgantį stiklo ir metalo atitvarą, skiriantį mane nuo Šventosios upės. Pamenu kaip galvojau, kokia įdomi šio naujoviško, šiuolaikinio statinio ir gamtos, nesikeičiančios šimtus metų sintezė. Per šią kelionę panašios mintys kilo ne kartą. Gražu žiūrėti, kaip keičiasi miestų ir miestelių veidas Lietuvoje per pastaruosius metus. Gal kartais ir ne taip kokybiškai kaip norėtųsi, ne ilgaamžiškai, bet miestai metasi tą suvargėlišką veidą. <...>

Anykščių šilelis (P. Lapės iliustracija, 1961)

STEBUKLINIS ŠILELIS

Anykščių šilelis. Ne veltui Antanui Baranauskui,

 Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,

Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:

Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!

Ir išties, tame šilelyje yra kažkas magiško, kažkas labiau tikro nei kuriam kitame mano lankytame miške. Gal pušų šlamesys, o gal tas juntamas ryto virpėjimas ore daro šią vietą paslaptingą, bet kartu ir keliančią pagarbą. Ir dar tas vaikiškas džiaugsmas, pagaliau savo akimis išvydus Tą mišką, apie kurį tiek kalbėtą sėdint mokyklos suole. Tai tas pats jausmas, kurį pajuntu lankant muziejus - prisilietimo prie istorijos jausmas. <...>

DAR VIENA REKLAMOS AUKA

Vingiuojant mišku, vis kildama aukštyn ar leisdamasi žemyn, pasiekiau savo kelionės tikslą - medžių lajų taką. Dar vienas prisipažinimas - jei atvirai, jei ne jis, turbūt nebūčiau ryžusis keliauti į Anykščius. Puntukas jau buvo matytas ekskursijoje pagrindinėje mokykloje, ką ten daugiau tuose Anykščiuose išvysiu? Galvojau sau. Bet puiki reklama ir bandos jausmas ir mane atvedė į lajų taką. Pažiūrėti ar tikrai ten taip nieko gero ir ar nieko ten įspūdingo.

ŽMONIŲ KAIP PER ATLAIDUS

Na taip. Situacija šalia garsiosios konstrukcijos truputį kėlė šypseną. Stovėjimo aikštelėje įrengta kone Kaziuko mugė, su galimybę ne tik pavalgyti, bet dar ir kermošiaus nusipirkti, priminė mano krašto garsiuosius atlaidus - Šilines. Žmonės dar nei nesulaukę pusiaudienio, spietėsi aplink taką ir Puntuką, tarsi nežinodami, į kurią pusią labiau pasiduoti, kur tą įėjimą rasti. Nustebino ir gausi rusų turistų delegaciją. Pasijutau kaip tikrame kurorte. Ir dėl to nesiskundžiu, tik šiek tiek šypteliu. Nes smagu matyti tokį susidomėjimą, malonu, kad sukuriame kažką išskirtinio ir žinomo net užsienio turistams.

TRUMPOS ĮŽVALGOS IR PASTABOS

Įkaltis

Ir aš, parėmusi Anykščių nacionalinį parką, ar tai įsigijusi galimybę pereiti taku (lyg šiol nežinau, ar be tos aukos galima praeiti taką), kirtau miško aikštelę pasisveikindama su Puntuku (ir užmesdama akį, ar Dariaus ir Girėno nosys vis dar neraudonuoja). Lenkdama šeimas ir turistų grupes, užsikabarojau iki įėjimo į Taką.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko neįprasto. Metalo konstrukcija, su siūbuojančiu apžvalgos bokštu. Bet ar kitu būdu galėčiau pasivaikščioti palei medžių lajas? Skraidančio Kinto debesies neturiu, o jei ir turėčiau kažin ar jis mane norėtų kur skraidinti (taip taip, kalbu apie Songoko Kinto debesį). O ir vaizdas nuo to bokštelio ant vištos kojelių, ne toks ir prastas. Dabar, kuomet rašau šį įrašą, tas vaizdas dar gražesnis - ruduo pakeitė peizažo spalvų paletę. <...>

LAIMĖ ŽIBURIO PAPĖDĖJE

Smiltelinis paveikslas

Jau įdienojus, pasiekiau laimės žiburį, rašytojo Jono Biliūno kapą ir kartu - jo pasakos Laimės žiburys interpretacinę vietovę. Ir vėl miškelis, ir vėl kažkas šiek tiek slėpiningo. Prisėdau žiburio papėdėje ir tiesiog ilsinau galvą - nenorėjau pradėti jaudintis dėl nežinomybės, laukiančios visą ateinančią savaitę, o kitų rūpesčių lyg neturėjau. Ramybė ir susitaikymas su savimi apėmė mane. O tai gan retas jausmas. Ta laimė iš niekur. Laimė būti. <...> Užkopusi prie žiburio, apsukau garbės ratą ir keliavau tolyn.

TRUMPAI APIE BAISIAI ILGĄ DIENĄ

Atrodo, kai kurios dienos tiesiog turi daugiau laiko. Tądien dar spėjau aplankyti Angelų muziejų ir užkopti į Anykščių bažnyčios varpine, kurioje ne per seniausiai įkurta apžvalgos aikštelė. Beje, ir prie Baranausko pirkios nuėjau paspoksoti. Keista ta jo pirkia. Ir tas krėslas joje baisiai nedera.

NETIKĖTAI - VILNIUS

Dar vis tikiu stebuklais

Vakarėjant sužinojau, kad dar tą patį vakarą sieksiu Lietuvos sostinę. Kad teks grįžti į civilizaciją, vesti ne tik vidinį dialogą, bet ir pažindintis su žmonėmis, bendrauti ir būtį žmonių sambūrio dalimi. Visiškai netikėtai sviesti save į kitą, šalia gamtos egzistuojantį miesto džiunglių gyvenimą. O ir tai buvo gerai. Ir tai priėmiau su atvira širdimi ir be baimės. Juk Lietuva - 100 kilometrų į vieną, 100 kilometrų į kitą pusę, nėra ko per daug varžytis ar bijoti paklysti.

Šiam vakarui tiek. Nors nuo šios kelionės praėjo daugiau nei 3 mėnesiai, tačiau smigo giliai į širdį tos dienos įvykiai. Nes kelionės - tai prisiminimai ir priminimai, ko iš tiesų reikia žmogui.