Gyvenimo tiesos

Autoportretas.
Anykščiai, 2015 vasara.

Kartą rimtai susiėmiau su tėčiu. Na, tiksliau pasakius, susirėmė tada mūsų protai. Mano, naivus paaugliškas užsispyrimas ir tėčio, per metus sukaupta išmintis.

Nepamenu kaip pokalbis prasidėjo, tačiau jam įsisiūbavus išgirdau sąvoką gyvenimo tiesos. Ak, tas paaugliškas ragų statymas. Tada tik burbtelėjau po nosimi, kad viską ir taip žinau, ir nuėjau savais keliais. 

Šiandien stoviu ant to paties kelio, ant kurio tėtis jau buvo užvedęs prieš keletą metų. Ieškau senų kaip pasaulis, bet man dar nežinomų gyvenimo tiesų.

Be namų (ne)gerai?

Kaunas, jei neklystu, Prieplaukos gatvė.

Namai, tai vieta, kurioje: nereikia kasdien pakuoti savo dantų šepetėlio į dėžutę. Tai vieta, kurioje laikau daugumą fotografijų, kaupiu knygas ir vinilus. Vieta, kurioje nesidažau ir vaikštau basomis arba su kojinėmis. Namuose nebijau būti užkluptas iš pasalų. Tai taip pat vieta, kurioje pažįstu virtuvę ir nejungdama šviesos galiu rasti puodelį, įsipilti vandens naktį. Kur turi mėgstamiausią pagalvę ir paklodę. Svarbu, kad tai vieta, kurioje lagaminą gali paslėpti už spintos. O svarbiausia, tai vieta, kur netoliese yra tavo artimieji ir draugai.

Tokie pamąstymai. Ir prisipažįstu - dalelė manęs šiuo metu pavydi tiems žmonėms, kurie turi namus. Nes aš neturiu. Koks jausmas? Šiek tiek neramus. Truputį absurdiškas. O kai pagalvoju plačiau nei tik apie šiandieną - puikus ir džiaugsmingas.

Man 20 metų. Man tik (?) 20 metų. Kartais galvoju, kad visai neprastai juos praleidau. Bet daug dažniau save griaužiuosi, kad galėjau stengtis labiau, nukeliauti toliau, mokytis intensyviau... Tačiau tai tik praeitis ir ji tokia, kokia yra. Iš jos tereikia stengtis pasimokyti. Gyvenu dabartimi ir įvairiausiais būdais bandau numarinti manyje gyvenantį tinginį.

Kaip genijai tampa genijais?

Kasdieninė rutina. Štai ko reikia, kad nebeegzistuotų žodis depresija. Kasdieniniai ritualai suteikia daugiausia žavesio gyvenimui. Mano atveju tai savęs išvertimas iš lovos ir pabėgiojimas rytais. Košės virimas pusryčiams. Šios dienotvarkės sudarymas kelia dar daugiau džiaugsmo! Žinojimas, ką turiu nuveikti per dieną ir kitos dienos planavimas - tai pilnatvės jausmas, kurio taip dažnai pasigesdavau gyvenime (gal pasigendate ir jūs?)

Dirbti, dirbti, dirbti. Reikia dirbti ir visų pirmą - dirbti su savimi. Suprasti save. Savo poreikius, norus. Tada imtis veiklos. Davatkiškai nebijoti, ką žmonės pasakys. Daryti kitaip. Kalbėti savo tiesas. Beje, ir prisiminti, jog esame žmonės ir klystame. Netgi turime klysti, kad būtų iš ko pasimokyti. Dėl ko stengtis labiau <...>.

Svarbiausi lankytini objektai

Lietuva, tu esi įspūdinga. Rokiškis, Tyzenhauzų dvaro rūmai

Pastaruoju metu nemažai blaškausi po pasaulį. Chė chė, skamba labai jau didingai. Nors nieko tokio šitame reikale nėra. Susidedi kuprinę, lagaminą, su visais atsisveikini ir išvažiuoji, išskrendi. Šiuolaikiniame pasaulyje, tiksliau, šiuolaikinėje visuomenėje, esi truputį lūzeris jei niekad nekeliavai. Jei nebandei išeiti iš savo blokinio buto dėžutės. Ar iš dėžutės, egzistuojančios galvoje. Tačiau nesakau, kad būtina tai daryti. Eiti prieš bandos jausmą - juk tai dar originaliau!

Grįžtu prie blaškymosi. Tad blaškausi. Ir per pastaruosius mėnesius turbūt aplankiau daugiau naujų vietų nei per visas mokyklos išvykas kartu sudėjus. Daugiau miestų ir muziejų. Tačiau taip susiklostė, kad daugelį tų vietų lankiau viena. Ir priėjau dar vienos gyvenimo tiesos - žmonės yra svarbiausi lankytini objektai.

Aptariant hierarchine (?) tvarka, svarbiausia turi išlikti šeima ir ryšiai su jais. Dėkoju Skype ir Facebook'o platformų išradėjams. Jie palengvino susisiekimą su artimiausiais žmonėmis ir net būnant už tūkstančių kilometrų galiu išgirsti tėvų balsus, bendrauti su sese, domėtis seneliais. Tai turi išlikti svarbiausia. 

Reikia nepamiršti ir draugų. Ir nesigriaužti, kai tave pamiršta. Jiems reikia priminti apie save (na žinoma, ne per įkyriai). Gyvenimo tempas, kurį pasirenkame, kartais mus baisiai išbalansuoja arba tiksliau - įsuka į tą kasdienybę kai tampame robotukais. Tad ryšių palaikymas su draugais yra taip pat labai svarbu.

Senai naujos pažintys.
Nes pažintys gali būti ir knyginės.

Na ir žinoma - naujų pažinčių ir kontaktų mezgimas. Tai itin painus ir didelio subtilumo reikalaujantis menas su įvairiais mokymosi etapais ir tobulėjimo laipteliais. Aš ir pati vis dar esu baisi nesusipratėlė arba balta varna šioje srityje. Tačiau bendravimas, bandymas bendrauti, netgi nemalonios situacijos - visa tai yra labai labai gerai. Ką gi dažniausiai mums pakužda pasąmonė, kuomet draugų kompanijoje reikia papasakoti linksmą istoriją? Žinoma, nesusipratimus.

Paskutinis punktas

Laikinumas. Šį punktelį specialiai pasilikau pabaigai. Keisdama vietas tai suvokiau turbūt stipriausiai per visus tuos 20 metų - viskas yra laikina. Nuo pamatytos dvigubos vaivorykštės virš kalnų vaizdo iki naujai nusipirkto puodelio (kuris staiga ima ir sudužta). Viskas pamažu dingsta, viską galime palikti, išmesti, užmiršti. Arba taip gali pasielgti su mumis. Ir nereikia dėl to sielvartauti. Tai taip pat priimu kaip patirtį, gyvenimo pamoką. Pabaiga - tik naujo pradžia.

Labanaktis,

Elbė

Nuotraukos - iš asmeninio archyvo.

Atsiprašau lituanistų už visiškai neliteratūrinę kalbą.