Jau dabar žinau, kad rytoj ryte (nes nauja diena man prasideda tik išaušus) panašėsiu labiau į zombį nei į žmogų. Bet turbūt tokia jau rašymo kaina. Ypač tokio, kuriam kauptis reikėjo jau keletą mėnesių. Ir kaupimosi priežastis ganėtinai paprasta: tikslo nebuvimas, o iš tiesų - nežinojimas, kas yra rašymo tikslas. Bet pradėkime nuo pradžių.
Pirmieji akademiniai mokslo metai jau persirito į antrąją pusę. Daugybė tokių kaip aš šiais metais stojome į universitetus, kolegijas ir kitas mokymosi įstaigas. Daugybė jaunuolių kartos šį ritualą jau netrukus, vos tik baigisis brandos egzaminų vajus. Ir tai lyg koks užburtas ar pasakos motyvais paremtas įvykis. Lyg slapta jėga mus stumia į šią mokslo aplinką. Rodosi, kad be jos mes neišgyventume. Ir iš tiesų - ką mes darytume kitaip, jei gavus vidurinįjį išsilavinimą, metus filosofuotume apie gyvenimo prasmę ir tikslus? O jei nebaigtume net vidurinės..? Daugelis pasakys - utopija, ne kitaip.
Ir turbūt su tuo, kaip beveik sveikai ir racionaliai mąstantis žmogus, turėčiau sutikti. Juk jei ne mokykla, padrikas, už save dar neatsakingas jaunimas trainiotusi gatvėmis ir keltų problemas. Jei ne ta mokykla, mūsų smegenis atrofuotusi ir nemokėtume nei rašyti, nei skaičiuoti. Tačiau čia man kyla klausimas ir deja, norėčiau pasipriešinti ir nesutikti.
Turiu turbūt šiuolaikinei visuomenei nelabai suprantamą ir nereikalingą bruožą - visur ieškoti prasmės ir esmės. Tas pats galioja ir šį kartą - man kyla klausimas: kam reikalinga mokykla ar universitetas? Kokia tikroji jų paskirtis? Sakytum - išprusti ir mokintis, bet dažnai šie dalykai netelpa į vieną sakinį ir prasilenkia. Iškalti, atlikinėti nežinia kam reikalingas užduotis, patirti stresines situacijas, įgyti įvairiausių baimių ar net fobijų - taip, sutinku. Tačiau mokslu net nekvepia.
Tad kodėl aš vėl kritikuoju tą neatsiejama šiuolaikinio gyvenimo dalį - mokslą, ar tiksliau - mokslo sistemą? Nes man labai smalsu sužinoti, kas būtų, jei kokiu pasakišku būdu galėtume mokintis kiekvienas indvidualiai ir išeiti savo "gyvenimo mokyklą". Šis klausimas išsirutuliojo labai natūraliai - šių mokslo metų pradžioje, rugsėjį, atvykus į Kauną ir pradėjus studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, mane ištiko kultūrinis šokas: kiek aš daug nežinau?! Ir ką man dabar daryti? Ko aš noriu iš savo gyvenimo? Ar tikrai įstojau ten, kur norėjau? Šiuos klausimus pirmajame semestre kiek apmalšinau pasinėrusi į miesto gyvenimą - Kaune norint gali visuomet būt renginyje, spektaklyje, koncerte, o galiausiai - ir restorane ar kokiame klube. Žinoma, tam reikia lėšų, bet miesto spindesys ar laisvės skonis daro savo.
Kitas, įvardinkime tai kaip geresnis, variantas - tai įsitraukti į įvairias studentų organizacijas ir jose skintis kelią dėl vietos po saule. Tai yra puiku, kai esi aktyvus ir jau turi tikslą, ko sieki eidamas į tą studentišką organizaciją. Kitu atveju, mano nuomone, tu grįši prie pirmojo varianto ir/arba būsi išnaudotas. Tad čia slypi ir didelis gėris, ir ganėtinai nemažas pavojus (kaip ir visur, che che).
Na, bet mano atvejas visapusiškas - pirmasis semestras praėjo kultūrinantis, rašantis į įvairias organizacijas, o semestro pabaigoje likau nieko nepešusi. „Nuo lenciūgo“, nenutrūkau, nes to lenciūgo ir taip nelabai buvo. Tad ką daryti, kur eiti?
Daugelis tik nusijuoktų iš mano problemos - gi kaip „faina“ - galiu kaip žmogus išsimiegoti, pavalgyti, prie kompo pasedėti. Kur čia jau nubėgsi. O tai mane ir žudė - kaip galima nieko neveikti? Kaip galima neturėti jokios papildomos veiklos? Kartais net kilo klausimas - kas su manim blogai? Ir vėlgi, dabar tai rodosi ganėtinai natūralu. Juk niekas mūsų nemokino mokykloje ir nepasakojo kaip gyventi "ne burbule" (ne mokyklos šiltnamyje, ne ant namų pečiaus ar ne kaip paukštukui narvelyje). Kultūrinis šokas ištiko ir mane, nors lyg ir kojines mokėjau plauti, ir namus tvarkyti, ir valgyt gaminti. Bet ne čia svarbiausia - manyje susidarė vakuumas su pavadinimu „tikslas“. Kam to reikia, ką aš čia veikiu? Juk eiti 12 metų į tas pačias paslaugas (na, sakyčiau kad mokykla vis dėlto juk irgi teikia paslaugas, kad ir kaip mes norėtume šitaip nesakyti, ar ne?) teikiančias įstaigas, nereikėjo daug proto. Ateini, atsėdi pamokas, na, geriausiu atveju lankai kokį būrelį ar sudalyvauji išvykoje kartą metuose. Ir viskas. O universitete (ypač VDU'ne, kur laisvieji menai (lot. artes liberales) tiesiog rodos, it dvasios, skraido po fakultetų koridorius ir auditorijas. Tad aš pasimečiau.
 |
| The Sheik (starring Rudolph Valentino, 1921) |
Na ir ką gi, po žiemos atostogų, kurios buvo kone fizinis smūgis mano sąmonėj ir pasąmonėj, kai mėnesiui tapau nusivylusia namų šeimininke (prisipažįstu, savo noru) ir gyvenimas virė namų režimų, atėjau į protą (bent lyg dabar taip atrodo). Antrame semestre pasiėmiau gretutines studijas ir atradau universiteto skaityklos privalumus. Supratau - jei jau čia pakliuvau ir kol kas tai mano kelias, stengsiuosi bent patį jį paįvairinti ir susikurti tokį, koki būčiau patenkinta. Nuo to laiko šį bei tą supratau apie ekonomiką: gal net nesupratau, bet ji mane sudomino, kas yra keista net man. Pagilinau ir mielosios istorijos žinias (nors nesuprasi - vis dar sugebu užmigti sedėdama su istorijos knyga rankose). Taip pat pasidomėjau architektūra ir suvokiau, kad namo statytis nenoriu ir nenorėsiu (nebent gyvenime pritrūkčiau išbandymų) . Neužmiršau ir Lietuvos rašytojų, nes Kaunas - idealiausias miestas sekti rašytojų, tokių kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, Maironis, Balys sruogą ir kt., pėdomis. Prieš keletą savaičių iš naujo atradau senąjį kiną (gaila, kad tiek laiko žiūrėjau šių dienų laiką tik ėdančius filmus, nors gal kartais reikia ir tokių, ką gali žinoti). O šiandien žurnalistikos pagrindų paskaitoje supratau, kad privalau domėtis profesionaliąja žurnalistika. Privalau, nes buvau išvis nustojusi naudotis bet kokios rūšies žiniasklaidos priemonėmis. Jau 5 metus beveik nežiūriu televizoriaus, tik per klaidą įsijungdavau kokią radijo laidą, o pastaraisiais metais sunkiai prisiverčiu atsversti lietuvišką naujienų tinklapį. Žinios pačios mane susiranda ir keista, tokiu būdu jas rinkadama ilgą laiką jaučiausi (pripažinsiu, ir dabar dar iš įpročio jaučiuosi) daug nepraradusi. <...>
Galėčiau diktuoti ir toliau, bet esmė ne kiekyje to, ką sužinojau, bet tai, kaip atradau šias žinias. O atradau paprastai - pati ieškodama ir gilindamasi. Ir tikiu, kad tai veiksmingiausias būdas mokytis ir išmokti, kurti ir atrasti. Darymas, arba kaip pasakytų ekonomistai - gamyba - yra viso ko pagrindas ir variklis.
 |
| Don't worry, be happy |
Ir čia kyla paskutinis šio mano nakties apmąstymo teiginys ir pamąstymas - kaip užvesti šį variklį? Pažymių sistema ne skatina, o greičiau žlugdo. Koliokviumų/egzaminų atsiskaitymai ir seminarai nesuteikia jokio šanso natūraliai refleksijai ar diskusijai. Tad ką daryti? Mano patirtis byloja, jog reikėjo atsiremti į tam tikrą dugną, patirti visišką neveikimo būseną ir taip pažadininti vidinį veikimo mechanizmą (tikiuosi jis veiks kaip sviestų suteptas ir laikui bėgant taps vidiniu amžinuoju varikliu). Bet tai tik mano istorija, mano atradimas ir supratimas.
Tad sau ir jums linkiu ieškoti savų tiesų ir visuomet siekti beveik nepasiekiamo. O jei to nepavyks įgyvendinti, tai bent stenkitės (aš stengsiuosi su jumis) rasti savyje vaikiško naivumo ir tikėjimo, jog gėris visuomet nugalį blogį, o gyvenimas yra gražus. Šia rožine mintimi ir baigiu. Labanakt.
P.S. Užmiršau paaiškinti įžangos teiginį apie rašymo tikslą. Tad rašymo tikslas (bent taip suprantu publicistinį, auditorijai skirtą rašymą) yra informuoti. Tad štai ir aš, informuoju skaitytoją apie savo pilko gyvenimo realijas. :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą