Vienos akimirkos sprendimai

Kai kas šią vasarą nučiuožė

Krentu į prisiminimus kaip į dilgėles. Vasara, vasara. Palaimingosios dienos, kuomet dar naiviai gali džiaugtis savo laiku, kurį užpildai kaip tik tai norisi. Kol dar iš visų pusių nespaudžia realybė su šimtais įsipareigojimų, pakolei pati savo nuostabai it gyvačiukė vinguriuoju tarp darbų ir kelionių, studijų ir laisvalaikio.

Šios vasaros metu susikūriau labai patogią galimybę žengti dar viena žingsnelį kitokio gyvenimo link. Prieš prasidedant vasaros atostogoms, dažniau nei norėtųsi gyvenau viena su savimi. Tai buvo netikėtai puiki įžanga, o atvirai sakant - spyris pradėti krutintis ir busti iš mokslo metus trukusio miego. Tas buvimas su savimi prikaupė manyje besiveržiančio noro judėti ir krutėti, keliauti kuo toliau iš savo jaukaus guolio namuose ir išbandyti save pasaulyje. Taip susiklostė, kad šis noras iššaukė kelionę už jūrų marių darbuotis į nepažįstamą vietovę pas nežinomus man žmones. Buvau ištremta tarsi Napoleonas į salą, tik ne Elbės (o būtų ganėtinai gražus sutapimas, chi chi), o Kipro ir ne prievarta, o savo noru. Tačiau viskas išdegė ir grįžau tik įdegusi, ne nudegusi. 

Namai yra ten, kur palieki lagaminą.

Tiesa, nemėgstu keliauti. Ne man judėti iš taško A į tašką B. Nepatinka vis iš naujo taikytis prie oro permainų, maisto pokyčių, naujos kasdieninės rutinos sudarymo. Bet čia ir visas įdomumas - myliu jausmą, kuomet įsilieju į vietinį gyvenimo ritmą, kai suderinu savąjį vidaus laikrodį su miesto ritmu, su žmonių socialinių veiklų tvarkaraščiu. Tad man tinka ir patinka Gyventi, o ne keliauti po svetimus kraštus. Keltis kartu su saule, pabėgioti palei jūrą, skanauti deserto vietinių pamėgtoje kavinukėje, tiesiog iš lėto kartu su visais pasinerti į gatvės eismą, ar turguje žvalgytis į prekėmis nukrautus prekystalius. Tai viskas, ko reikia, kad išgaruotų vidinis nerimas, o visos problemos, kurias labai mėgstu kolekcionuoti tarsi trofėjus, keltu tik juoką. 

Vis tas nenumaldomas noras nebūti skruzdėliuku,
kuris verčia pasaulį suktis.

Kitas vasaros iššūkis - kelionė po Lietuvą. Pirmaisiais studijų metus stengiausi kaip reikiant viską planuoti. Turėdavau savaitės planus su dienotvarkėmis, kuriose vietos nelikdavo net paprasčiausioms improvizacinėms jaunystės klaidoms daryti. Grįžusi Lietuvon iš po vasaros užsieny, nusprendžiau išbandyti save kitame amplua - nusviedžiau visas planines programas į tolimiausią smegenų užkaborį ir iškeliavau. Tiesiog taip kaip stoviu (Na gerai, dar pasiėmusi kuprinę, dėl kurios buvau praminta Sraigiumi). Pradėjusi nuo Lietuvos šiaurinės dalies - Pasvalio, lankiausi Biržuose, Anykščiuose, Vilniuje, Rokiškyje, Kaune, Prienuose ir Birštone. Taip, tokia seka (gi nieko neplanavau, tad ir atstumai buvo neplanuoti, ir vietovės pasiekiamos kaip tik norėjosi.) Ir vėlgi - nepasiteisino visi išankstiniai būgštavimai - kelionė pavyko ir buvo net stipresnė (su žymiai daugiau aikčiojimų ir džiaugsmo, radus neįtikėtinai kitokią vietą nei ją piešiau savo galvoje prieš ten nukankant).

Tad vasara, vasara. Tik kyla širdį virpinantis jausmas, kad nebėra kelio atgalios. Nemėgstamas keliavimas davė netikėtų cheminių reakcijų ir matyt, bus kur kas sunkiau nustygti vietoje. Bet kokia čia naujiena - vaikystėje keliaudavau vien knygų pagalba ir lyg dabar prisimenu tą smalsų norą aplankyti knygose minimas vietas. Kiek paūgėjau ir štai - pasaulis veriasi man prieš akis. Viliuosi, veriasi jis ne vien man.

Toks mano sveikinimasis su rašymu po ilgos pertraukos. 

Ponas Rašyme, man jūsų labai trūko. 

Ponas Rašyme, tikiuosi daugiau neišsiskirsime.