Lietuviškumas Italijoje

Seniai, labai seniai... 2015, Vatikanas

Jau nuo kalėdinio laikotarpio ruošiausi šiam įrašui. Bet kas kitas, jei ne pats žmogus sau yra didžiausias priešas? Slopinau savo norą išsikalbėti, pati su savimi išgyvendama konfliktą. O ir aplinka, kurioje jau penktą  mėnesį* gyvenu, pripratino prie lengvabūdiško požiūrio į gyvenimą – gi viską galima atlikti rytoj. Šiaip ar taip, sulaukiau to kritinio momento ir bandysiu apžvelgti paskutines aktualijas, kurios plaukioja aplink mane ir nori būti užrašytos juodai ant balto.

Vasaros kelionė 2015. Anykščiai.

Pelėdiniai įpročiai virto vyturiniais 

PUSRYČIAI NAKTĮ

Rugpjūčio 25 dieną, 4 valandos ryto, aš Pasvalyje, smegduobių ir gyvo alaus sostinėje. Patyliukais kraunuosi paskutinius daiktus į kuprinę, tačiau senelis vis tiek išgirsta mane ir atsikelia kartu papusryčiauti.

Vilkas ėriuko kailyje a.k.a. "why not?"

Snusmumrikas ieško, Snusmumrikas žino

Gyvenimas yra visuomet truputį kitoks negu tikiesi. Tiksliau - ne gyvenimas, o realybe. Ne realybė, o žmonės. Ne žmonės, o jų poelgiai. Trumpiau tariant, viskas yra truputį kitaip negu įsivaizduoji esą. Ne taip kaip matoma per televizorių, skaitoma mokyklos vadovėliuose, net ne taip, kaip bando išmokyti tėvai. Nes šių neatitikimų neįmanoma papasakoti, juos būtina pajausti.

Gyvenimo tiesos

Autoportretas.
Anykščiai, 2015 vasara.

Kartą rimtai susiėmiau su tėčiu. Na, tiksliau pasakius, susirėmė tada mūsų protai. Mano, naivus paaugliškas užsispyrimas ir tėčio, per metus sukaupta išmintis.

Nepamenu kaip pokalbis prasidėjo, tačiau jam įsisiūbavus išgirdau sąvoką gyvenimo tiesos. Ak, tas paaugliškas ragų statymas. Tada tik burbtelėjau po nosimi, kad viską ir taip žinau, ir nuėjau savais keliais. 

Šiandien stoviu ant to paties kelio, ant kurio tėtis jau buvo užvedęs prieš keletą metų. Ieškau senų kaip pasaulis, bet man dar nežinomų gyvenimo tiesų.

Vienos akimirkos sprendimai

Kai kas šią vasarą nučiuožė

Krentu į prisiminimus kaip į dilgėles. Vasara, vasara. Palaimingosios dienos, kuomet dar naiviai gali džiaugtis savo laiku, kurį užpildai kaip tik tai norisi. Kol dar iš visų pusių nespaudžia realybė su šimtais įsipareigojimų, pakolei pati savo nuostabai it gyvačiukė vinguriuoju tarp darbų ir kelionių, studijų ir laisvalaikio.

Dar vienas paklydimas (+kritika)

Jau dabar žinau, kad rytoj ryte (nes nauja diena man prasideda tik išaušus) panašėsiu labiau į zombį nei į žmogų. Bet turbūt tokia jau rašymo kaina. Ypač tokio, kuriam kauptis reikėjo jau keletą mėnesių. Ir kaupimosi priežastis ganėtinai paprasta: tikslo nebuvimas, o iš tiesų - nežinojimas, kas yra rašymo tikslas. Bet pradėkime nuo pradžių.

Pirmieji akademiniai mokslo metai jau persirito į antrąją pusę. Daugybė tokių kaip aš šiais metais stojome į universitetus, kolegijas ir kitas mokymosi įstaigas. Daugybė jaunuolių kartos šį ritualą jau netrukus, vos tik baigisis brandos egzaminų vajus. Ir tai lyg koks užburtas ar pasakos motyvais paremtas įvykis. Lyg slapta jėga mus stumia į šią mokslo aplinką. Rodosi, kad be jos mes neišgyventume. Ir iš tiesų - ką mes darytume kitaip, jei gavus vidurinįjį išsilavinimą, metus filosofuotume apie gyvenimo prasmę ir tikslus? O jei nebaigtume net vidurinės..? Daugelis pasakys - utopija, ne kitaip. 

Rīga

 Daug projektuoti ir mažiau planuoti. Turbūt tokia taktika norėčiau vadovautis nuo šiol ir visada. Nes planai ir telieka planais –žlugusiais atidėliojamais, o projektavimas sutelkia į tikslus ir jų siekimą. 

Kelionė į Rygą - vienas iš šios taktikos pavyzdžių. Tai buvo visiškai neplanuotas išpuolis prieš save - vieną popietę, dar įsupta į popietės miego sūkurį, sulaukiau dar vienos nenaudėlės Lauros pasiūlymo - važiuojam į Rygą? Na ką gi, neapsvarsčiusi ir visiškai nesureikšmindama jokių aplinkos veiksnių, leidausi šiai avantiūrai.