Jaudinuosi tarsi bamblys, kuriam rytoj – mokyklos išvyka autobusu
į tolimesnį miestą. Nerimstu, tarsi vaikščiočiau viena naktinėmis,
neapšviestomis ir pavojingomis miesto gatvėmis. Pirštai dreba ant klaviatūros,
tarsi būčiau neišsimiegojusi. Kas gi man darosi? Po šitiekos nerimastingų pasvarstymų
ir spėliojimų, po tiek įvairiausių pokyčių ir naujienų gyvenime – aš ir vėl
čia, juodai baltoje minčių strauto transliacijoje.
