Jau dabar žinau, kad rytoj ryte (nes nauja diena man prasideda tik išaušus) panašėsiu labiau į zombį nei į žmogų. Bet turbūt tokia jau rašymo kaina. Ypač tokio, kuriam kauptis reikėjo jau keletą mėnesių. Ir kaupimosi priežastis ganėtinai paprasta: tikslo nebuvimas, o iš tiesų - nežinojimas, kas yra rašymo tikslas. Bet pradėkime nuo pradžių.
Pirmieji akademiniai mokslo metai jau persirito į antrąją pusę. Daugybė tokių kaip aš šiais metais stojome į universitetus, kolegijas ir kitas mokymosi įstaigas. Daugybė jaunuolių kartos šį ritualą jau netrukus, vos tik baigisis brandos egzaminų vajus. Ir tai lyg koks užburtas ar pasakos motyvais paremtas įvykis. Lyg slapta jėga mus stumia į šią mokslo aplinką. Rodosi, kad be jos mes neišgyventume. Ir iš tiesų - ką mes darytume kitaip, jei gavus vidurinįjį išsilavinimą, metus filosofuotume apie gyvenimo prasmę ir tikslus? O jei nebaigtume net vidurinės..? Daugelis pasakys - utopija, ne kitaip.
