Interviu su savimi

Girdėti paskutiniai vasaros atodūsiai. Ne ne ne, šįkart nehiperbolizuosiu ir nesimėtysiu metaforomis į kairę ir į dešinę. Tiesiog pildau seną užmanymą - surašiau interviu su savimi. Dėl ko, kas ir kaip, viskas paaiškės skaitant mano pokalbį su savimi.

Šitame rašyme vengiau žodžio gyvenimas. Jį panaudojau gal kokį sykį kitą, bet gyvenimui kažkaip sunkiai radau sinonimų.

Silpnų nervų žmonėms ir heiterei(iams) :D - tai labai labai subjektyvus interviu, su visiškai šališka nuomone. Gi klausimus užduodu ir atsakau aš pati. Tad, kas tikisi labai įdomios istorijos, turbūt turės nusivilti: šįkart stengiausi kiek įmanoma mažiau kalbėti apie tai, ką mąstau, galvoju, svajoju. Vien poreikių išvardinimas, minimalus praeities detalių kiekis ir šiokios tokios žinios iš plačiojo pasaulio. Tik tiek šiandienos rašyme. Laura.

Karklė 2013 Live Music Beach

*"Keltuvas"

Langų valytojas (New York, 1972)

Sunku sukoncentruoti mintis apie tai, apie ką kalbama metų metus mokyklose, ir taip, kad mintys skirtųsi nuo kitų nuomonių, kitų žmonių įsitikinimų. Vienintelė paguoda - "Keltuvo" (ne ne ne ir dar kartą ne "Baltos drobulės" pavadinimui!) dar nespėjau sugadinti mokykliniais nagrinėjimais. Taip, tai ką dabar sakau - visiškai neargumentuotą: kodėl man nepatinka "Baltos drobulės" pavadinimas? Kodėl negaliu susitaikyti su mokykliniu knygos nagrinėjimu? Ir klausimai, ir idėjos chaotiškos. Tai "Baltos drobulės" efektas (šiuos sakinius dėstau tik ką užvertus paskutinį romano puslapį). O kas, jeigu beprotiškas chaosas ir yra tikrasis šio kūrinio stebuklas? Išmokti beprotiškai rašyti - ar tai reiškia būti bepročiu?