Vilkas ėriuko kailyje a.k.a. "why not?"

Snusmumrikas ieško, Snusmumrikas žino

Gyvenimas yra visuomet truputį kitoks negu tikiesi. Tiksliau - ne gyvenimas, o realybe. Ne realybė, o žmonės. Ne žmonės, o jų poelgiai. Trumpiau tariant, viskas yra truputį kitaip negu įsivaizduoji esą. Ne taip kaip matoma per televizorių, skaitoma mokyklos vadovėliuose, net ne taip, kaip bando išmokyti tėvai. Nes šių neatitikimų neįmanoma papasakoti, juos būtina pajausti.

Pati Žemė juk irgi truputį nukrypusi nuo orbitos, argi ne? Tad šie netikslumai ir yra tobulumo šaltinis. Mes esame tobuli dėl savo netobulumo.

Kažkur Italijoje

Pastaruoju metu vis pagaunu save, gromuliuojančia šias mintis. Ir turbūt jos atslenka pas mane, nes vis išeinu iš šabloniško gyvenimo rėmu. Kaip gi taip? Na, kad ir ne visada žinau, kaip baigsis diena jai prasidėjus. Netgi kartais nežinau Kur ji baigsis. Pati tarsi baksnoju lazda miegantį žvėrį, vardu likimas, klausdama - o kas bus toliau?

Atrodo, tai vaisiškai prieštarauja mano taip dažnai šiuo metu aukštinai "planuojamo gyvenimo iki smulkiausių detalių" logikai. Ir tai tiesa. Tiesiog šiuo metu išbandau save. Kada, jei ne dabar? Kone kasdien į klausimą atsakau klausimu - "Kodėl gi ne?" Tarsi filme "Yes, man" (2008)...

Neplanuotos kelionės, atsitiktiniai pokalbiai, nesurežisuotos, bet ištartos mintys ir viltys. Visa tai nutrūktgalviškai veda prie nežinomumo, neapčiuopiamumo. Ir taip, aš rizikuoju. Ne visada kelionė be nuorodų veda per gražiausią kraštovaizdį. Dažnai ir pokalbis nebūna toks įkvepiantis ar daug žadantis. O mintys ir viltys.. tai išvis tarsi vaikščiojimas durklo ašmeninis.

Tačiau tik šitaip įmanoma pamatyti, išgirsti ir suprasti kažką naujo. Tik patiriant nesvarumo būseną, pagaliau galima suprasti kas svarbu, kad tikra, o kas tik gaišina mūs brangų laiką.

 ***     ***

Tik kartą gyvenime man buvo užduotas klausimas - ar nebijai parodyti visiems save tokia, kokia iš tikro esi? Tuomet ir vėl nesurežisuotai leptelėjau - žinoma, kad visuomet būsiu tik savimi. Aš turiu savo įsitikinimus ir juos ginsiu iki paskutinio kraujo lašo! Šiandien nesu jau tokia įsitikinusi. Pradedu suprasti, kad gyvenime būtinos derybos. Derybos su savimi ir su aplinkiniais. Žaidimai, kartais sučiauptomis lūpomis, kur reikia. Ypač tai svarbu suaugusiųjų gyvenime. Tiksliau - tai yra svarbiausia. Lietuvių liaudis ir šiuo klausimu turi taiklų it adatos dūris pasakymą - tyla - gera byla. Ir tai auksiniai žodžiai.

Na, postringauju aš čia neprastai, tačiau vidinis teisuolės balsas, dažniausiai vis dar nugali. Tai turbūt slypi stipriuose lietuviškuose genuose. Iš giminės šaknų kyla šis pramuštgalviškas žinojimas. Ir negali sakyti, kad jis tik kelia sumaištį (nors dažniausiai tai ir daro). Užsispyrimas, bet kartu ir jo neparodymas, pridengimas kitomis sakinių struktūromis ir veido išraiškomis - štai tai jau yra nenugalimas ginklas. Vilkas ėriuko kailyje. Ir nors tai skamba kaip melo propagavimas, tai netiesa - kas gi mėgsta tiesą, išrėžta tiesiai į akis? Kas motyvuoja komanda, sakydamas - jūs kvailiai, o aš tik vienas protingas?

Štai toks trumpas postringavimas šiąnakt. Plačiai atmerkite akis, jei norite pamatyti realybe. Ir laikykitės savo įsitikinimų, bet darykite tai kruopščiai užsimaskavę.