Lietuviškumas Italijoje

Seniai, labai seniai... 2015, Vatikanas

Jau nuo kalėdinio laikotarpio ruošiausi šiam įrašui. Bet kas kitas, jei ne pats žmogus sau yra didžiausias priešas? Slopinau savo norą išsikalbėti, pati su savimi išgyvendama konfliktą. O ir aplinka, kurioje jau penktą  mėnesį* gyvenu, pripratino prie lengvabūdiško požiūrio į gyvenimą – gi viską galima atlikti rytoj. Šiaip ar taip, sulaukiau to kritinio momento ir bandysiu apžvelgti paskutines aktualijas, kurios plaukioja aplink mane ir nori būti užrašytos juodai ant balto.

Visi važiuokit iš Lietuvos!

Itališka kasdienybė, tik šįkart neįprastai
- cappuccino, o ne pamėgta americano

Raginu ir patariu visiems išvykti iš Lietuvos. Ne su visam – bet bent mėnesiui ar dviem. Na gerai, pusmečiui. Kad pasiilgtumėt naminio maisto, gimtųjų lygumų, o labiausiai – lietuvių kalbos. Per savo ganėtinai neilgą 20 metų gyvenimo kelią buvau sunki našta Lietuvai. Joje išmokau visko, ką žinau šiandien, tačiau dažniau niurzgėjau dėl pilko oro nei džiaugiausi tuo, ką turiu. Turbūt keista, tačiau dabar kasdien keliantis su mintimi, kad ir šiandien iš už lango švies saulė, nesuteikia tos tikėtosios didesnės motyvacijos išbėgti pabėgioti rytais ar prisitaikius prie vietinės kultūros lėkti kiekvieną rytą gerti ekspreso su kruasanu į artimiausią barą**. Tas lietuviškumas, apie kurį tiek diskutuojama ir ieškoma it pasiklydusio vaiko Lietuvoje, pasirodo, geriausiai pasireiškia už Lietuvos ribų.

Pirmieji įspūdžiai atvykus

Ir iš kur aš esu tokia tikra, kad radau šį padarėlį (t.y. lietuviškumą Italijoj)? Per pirmas savaites patyriau šiokį tokį kultūrinį šoką ir buvau įsitikinusi, kad tai natūralus dalykas, atvykus iš besivystančios šalies į jau, sakykime, išsivysčiusią. Bet po dar keletos savaičių ir mėnesių supratau, kad ne viskas jau čia taip ir žymiai geriau, kaip visi piešia (juk kas nenori sugrįžti į Italiją antrą, trečią ir n-tąjį kartą!). Vis dėlto, tas sugrįžimas turbūt toks laukiamas tik tuomet, kai esi turistas ir matai tik tai, ką nori matyti. Pasirodo, kad kaip ir visur, taip ir čia yra ekonominių problemų (ypač pietuose, kur klesti mafija ir šešėlis). Netrūksta šaligatvius trinančių kitataučių, prašančių išmaldos kone prie kiekvieno prekybos centro. Patys italai, nors ir pietiečiai, nėra jau tokie laimingi ir nesišypso kiaurą parą, septynias dienas per savaitę. Tad daugelis stereotipų, atsineštų su savimi, bus ir palikti čia, Italijoje.

Koks jaukumas! Polignano A Mare

Kur ta la bella vita Italijoje?

Pripažinsiu, sugriuvo tas rožinis Italijos įsivaizdavimas. Išbluko jis kartu su šiukšlinomis gatvėmis, pastoviais italų šūkavimais ir skenuojančiais vietinių praeivių žvilgsniais. Žlugo kartu su nuolatiniu vėlavimo įpročiu, kuris nei kiek nepasidarė žavesnis ir man pačiai pradėjus vėluoti. Dar baisiau supratus, kad čia rūkymas – nieko nestebinantis įprotis ir yra įprastas jau sėdint mokyklos suole (o ir niekas nesistebi pamačius dėstytoją per pertraukėlę traukiant dūmą ir kabinete sėdint galima cigaru pasimėgauti). Dar nepaminėjau chaotiško eismo ir ganėtinai atsainaus žmonių požiūrio į viską, kas vyksta aplinkui juos...

Pačios problema

Kažkur netoli Pasandravio, Lietuva, prosenelių žemė

Ir čia turėčiau sustoti – niekuo nekaltinu italų

ar Italijos. Problema (jei galima taip ją įvardinti) yra manyje. Tai – tas pats lietuviškumas. Tas pats užkonservuotas genų rinkinys, kurio į nieką nenoriu keisti ar mainyti. Tai, ką Lietuvoje laikiau įprastais dalykais, įgavo žymiai didesnę prasmę. Mūsų tylumas, kurį dažnai nurašome kaip užsisklendimą ir šaltumą, yra taip dažnai čia mano pasigendamas kuklumas. Mūsų sąžinės balsas, kai duodame pažadą, yra gyvas ir visuomet patikimas. Juk pripažinkime – lietuvis pažadą dažniausiai ištęsi. Ar tik man čia taip pasisekė? O kalbant apie ne dvasinius, o labiau materialinius dalykus – mes esame išvis tobula šalis – atstumai Lietuvoje yra žaisliniai, turime visus keturis metų sezonus (patikėkit, ta pilkuma irgi slepia tam tikrą žavingumą), esame Europos centras iš kurio patogu keliauti į visas keturias pasaulio puses. Kur dar lietuviška virtuvė, o greičiau – maisto kokybė, kuri čia, Italijoje, ganėtinai kvestionuojama, ypač prekybos centruose.

Užkoduota kalboje

Šaltinis

Ką dar būtų verta paminėti? Apie ką užsiminiau anksčiau – lietuvių kalbą. Turbūt kalbėsiu nesustodama kokią savaitę ar dvi grįžusi į gimtąją žemelę. Po šiek tiek laiko, kalbant trimis kalbomis (lietuvių, anglų ir italų), mūsiškė rodosi tarsi iš kokios mitinės burtų knygos kilusi. Sąsajų ieškok neieškojęs, galima rasti tik labai menkų su kitomis kalbomis (pamenu, kaip italų kalbos dėstytojas Stefano Lanza stengėsi jų rasti per paskaitas, mokantis italų kalbos VDU, kad bent kiek lengviau būtų įsiminti itališkus žodžius, bet kai italų kalbą mokaisi itališkai, jos nei velnio neveikia). Lietuvių kalba rašytos ir į ją verstos knygos, žiniasklaida (kad ir kokia ji kartais beviltiška būtų***), kalbinė ir kasdienybėje naudojama lietuvių kalba – tai dalykai, kurie turi neįkainojama vertę ir kurių pasiilgstu labiausiai svečiame krašte.

Tad kokios šio įrašo išvados? Gerai, kur mūsų nėra. O bus dar geriau, kai visi pabus ten, kur nebuvę ir galės pasakyti – gerai, kur esam – Lietuvoje.

***   ***

*Penkis mėnesius gyvenu ir mokausi Italijoje, Abruzzo regione, Teramo miestelyje.

**Italijoje barai - tai ne aludės, o dažni, galėčiau sakyti, pastovūs italų pasikalbėjimo ir kavutės (vyno) vartojimo punktai. Pusryčiai prie baro stovint ir geriant espreso - pats natūraliausias dalykas čia, romėnų žemėje.

***užsienyje labai paprasta nuspręsti, kuri žiniasklaidos priemonė dirba efektyviausiai (mano subjektyvia nuomone). Tai - LRT ir LRT radijas. Šios žiniasklaidos priemonės transliuoja patį kokybiškiausią ir vertingiausią turinį Lietuvoje.