2014 m. vasario 20 d., ketvirtadienis

Minčių srauto tekstas (II): Odė Sigitui Parulskiui

Ir ar aš nusipiginau,
 katinų nuotraukas dėdama?

Nepabaigti ir nepradėti, perdaryti ir mąstymo ravose įklimpę bei brandinami darbai. Lyg nieko ir neįvyko, kaip neturiu kuo dalintis, tačiau kyla pagunda pakalbėti - nors tu ką. Tiesa, vis stengiuosi iš savęs išvaryti kažką didingesnio, skanesnio ir labiau skaitomo. Deja, tie minties blizgantys stikliukai tūno giliai po pilkųjų minčių sluoksiu. Taigi tataigis, šįkart, kaip jau esu išradinėjusi (čia ir čia), dalinuosi svetimomis mintimis ir savomis jų interpretacijomis. Dėkoju eseistui Sigitui Parulskiui už paskolintas (pavogtas) idėjas. Tikiu, kad jis net ir skaitydamas šį įrašą per daug nesupyktų. Rodos, jis panaši blogio šaknis kaip ir aš. O gal tai tiesiog pirminis, susikurtas įvaizdis.
Nieko nebijau, tik bijau, kad šis žinojimas nebūtų nekokybiškas. (Mintis, kilusi iš šiandien per lietuvių kalbos pamoką žiūrėtos paskaitos).





Nubudau ir supratau: esu dulkė su pretenzijom. Kaip sraigė su beisbolo lazda. Ir dar: to niekam negalima sakyti. Kad ir ką sakysi, bus tik dar viena pretenzija.


Tokie grakštūs trumpi žodžiai, pasakantys daug visko. Ne per seniausiai skaičiau, kad šiuolaikiniai rašytojai nebemoka rašyti trumpais sakiniais ir tai yra jų pražūtis. Ir tiesa - mokėti nusakyti tiksliai ir trumpai - didis menas. Suvokimas atėjęs benagrinėjant Justino Marcinkevičiaus eilėraščius.
Grįžtant prie idėjos - aš tik Žemaitijos akmenėlis, tik šios žemės dulkelė. Rodos nepakeliamai sunku ir kartais neįmanoma atsiplėšt nuo žemės ir bandyt į viską pažiūrėt iš dievybių pozicijos. Tačiau šis sugebėjimas daro stebuklus: kasdienės fata morganos (dykumų miražai) išnyksta, lieka vien juokas iš savęs ir iš worldwide (kitaip to nevadinu ir nežadu lietuvint) problemų. Kas mes tokie esam? Ar kartais tik ne sraigės su beisbolo lazdom prieš visą pasaulį, jo sukauptą laiką ir patirtį? Ką ir kam mes bandome įrodyti savo gyvybe? Ak tie tušti it muilo burbulai klausimai. Ir nėra praktiškos naudos iš jų, oi nėr.
O pabandyk kam nors prikišti, įteigti savo nuomonę šitokiu subtiliu, netgi intymiu (kas aš ir kam aš?) klausimu. Tuojau įsiliepsnoja destruktyvi diskusinė liepsna ir nuo jos nenudegęs nepabėgsi: vis tiek bandys pakeisti tavo ideologiją ir įsitikinimus. Tad ir ką sakysi, bus tik dar viena pretenzija.

Prie Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios nutariau pafotografuoti. Kai jaučiuosi esąs dulkė, visada traukia ką nors įamžinti. Paspragsiu, kai niekas nemato. Pasižiūriu kompiuteryje, kas iš to išėjo ir ištrinu. Paskui vėl einu ir spragsiu.


Ganėtinai girdėtas jausmas (stilius!) bet kuriam žmogui (nesiverčia liežuvis sakyti fotografui), per gyvenimą padariusiam daugiau nei šimtą skaitmeninių nuotraukų. Neginčijama tiesa, jog būna dienų lyg tyčia, kai fotoaparatas tampa geriausiu dvasinio indo išvalymo būdu. Lyg ir norisi kažko, lyg ir nesinori nieko - tuomet čiumpi realaus gyvenimo akimirkų gamintuvą ir spragsini viską iš eilės. Kartais lieki tuščias ir šviežias, tarsi ką tik gimęs, o kartais - jautiesi lyg pardavęs dalelę sielos. Šis žaidimas su fotoaparatu -įvykis, su niekuomet nenuspėjamu baigčių skaičiumi.
Perleidus šią informaciją darkart per mąstymo aparatą, į smegenų užutekį atkeliauja kitas pasvarstymas - juk nuotrauka yra dalelė sustingusio laiko, trupinėlis to, kas buvo praeityje ir kas niekuomet nepasikartos. Nesugebu įsivaizduoti, kaip raganiškai šis aparatas atrodė pirmiesiems jo naudotojams 19 amžiuje.
Dar truputėlį pasikapsčius po sąmonės vandenis, sustoju ir ties video įrašais. Juk tai dar didesnės mistikos elementas. Laikas, užkoduotas laike. Minučių ar valandų grybšnis, išsaugotas ateičiai. Nuostabu ir kartu baugu - jei sugebėjome sustabdyti laiką, galbūt ateis diena, kada sustabdysime nuotaiką ir jausmą, o sustabdžius - juos išgryninsime ir nušlifuosime iki tobulumo?

Žmonės visais laikais tamsūs, ir toje tamsoje nuolatos veisiasi šarlatanai. Mūsų sąmonė nemodernėja. Ten iki šiol stovi velniai su šakėmis, kursto katilus, verda dervą, laukia mūsų pragare. Nors jeigu pragaro vaizdinį skolinsimės iš Dantės - devintajame, apatiniame rate bus amžinasis įšalas (spoiler alert!). Visą laiką trisdešimt laipsnių šalčio, o pirštinių niekas neduoda.

Mestelėjus pirmą žvilgsnį - nei ką atimt, nei ką pridurt.
Sąmonė nemodernėja. Hm, tai šį bei tą paaiškina - kodėl daugelis dalykų (žmonių klaidos, mados) kartojasi tarsi užsuktas sukinukas. Kodėl vis dar esame homus sapiens sapiens. Tačiau, taikant Č. Darvino teorija, vis dėlto mes kažkadais tobulėjome, kilome iš beždžionės. Tai kas gi nutiko? Kurgi ta geriausiųjų iš geriausiųjų išlikimo kova? Tapome per daug tolerantiški vienas kito atžvilgiu? Nusilpo valia ir ryžtas kovoti prieš blogį? Nežinia.
Dantės (jis ir iš Florencijos, ot koks šaunuolis!) Dieviškoji komedija. Reikia reikia ją perskaityti, bet tas pastrigęs pusės su puse metrų dydžio knygos vaizdinys, tarsi error‘as, pakibęs galvoje, neleidžia susikaupti šiam didvyriškam žygdarbiui.

Tikrai abejingos gamtos tyla, o toje tyloje viena įkyri mintis: žmonės sėdi ant savo mirties kaip ant parako statinės, o vis tiek degioja degtukus, švaistosi nuodėmių nuorūkomis.
Bartolomeo Manfred


Kas sakė, kad šiuolaikinis žmogus - besielis ir su visiškai susmurgusia vertybių sistema? Paminėk žodį mirtis ir visi pašoks tarsi įgelti ar nutrenkti trifazio. Kas jums, žmonės? Vis dar esame tie patys pagonys iš tamsiųjų viduramžių? Na gerai, neskaudinsiu jūsų ir mūsų ir nesikapstysiu priežastyse ir prielaidose šia aštria tema.
Grįžtant prie vientiso citatos gabalo (ba dum tss), idėja skaidri kai žydroji Baltijos jūra. Na gerai, ne tokia žydra. Tiesa ta, kad šis metaforinis išsireiškimas nusako didžiulę tiesą - kaip mes gyvename ir kaip degiojame degtukus ir kaip (ne)bijodami nudegti, kartojame šį veiksmą...

Išseko minčių srautas. Nežadu prievarta iš savęs varyti kitą mintį pabaigai (taip ir norisi sakyti – konsensusui). Tiesiog, geriau pasiklausykim beveik tobulo Justino Marcinkevičiaus eilėraščio  Man reikia:

Man reikia

Iš nieko nenoriu nieko
Jei noriu - tik iš savęs.
Man reikia save bent sykį
Aplinkui žemę apvest.

Man reikia sau parodyt,
Kuo didelė ji, kuo ne
Man reikia save padaugint,
Man reikia pratęst mane.

Man reikia save apgyvendint
Tūkstančiuos žemės darbų.
Man reikia mylėt: bent meilėj
Nenoriu pakeistas būt.


Post Scriptum Beveik tobulo, nes kaip sakė pats poetas Mažvyde: „Ak žodžiai, žodžiai./ Sielų nuogumą dangstom jais kaip rūbais.“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą