 |
| Ir ar aš nusipiginau, katinų nuotraukas dėdama? |
Nepabaigti ir nepradėti,
perdaryti ir mąstymo ravose įklimpę bei brandinami darbai. Lyg nieko ir
neįvyko, kaip neturiu kuo dalintis, tačiau kyla pagunda pakalbėti - nors tu ką.
Tiesa, vis stengiuosi iš savęs išvaryti kažką didingesnio, skanesnio ir labiau
skaitomo. Deja, tie minties blizgantys stikliukai tūno giliai po pilkųjų minčių
sluoksiu. Taigi tataigis, šįkart, kaip jau esu išradinėjusi (čia ir čia), dalinuosi
svetimomis mintimis ir savomis jų interpretacijomis. Dėkoju eseistui Sigitui
Parulskiui už paskolintas (pavogtas) idėjas. Tikiu, kad jis net ir skaitydamas
šį įrašą per daug nesupyktų. Rodos, jis panaši blogio šaknis kaip ir aš. O gal
tai tiesiog pirminis, susikurtas įvaizdis.
Nieko nebijau, tik bijau, kad šis
žinojimas nebūtų nekokybiškas. (Mintis, kilusi iš šiandien per lietuvių kalbos
pamoką žiūrėtos paskaitos).
Nubudau ir supratau: esu dulkė su
pretenzijom. Kaip sraigė su beisbolo lazda. Ir dar: to niekam negalima sakyti.
Kad ir ką sakysi, bus tik dar viena pretenzija.
Tokie grakštūs trumpi žodžiai,
pasakantys daug visko. Ne per seniausiai skaičiau, kad šiuolaikiniai rašytojai
nebemoka rašyti trumpais sakiniais ir tai yra jų pražūtis. Ir tiesa - mokėti
nusakyti tiksliai ir trumpai - didis menas. Suvokimas atėjęs benagrinėjant
Justino Marcinkevičiaus eilėraščius.
Grįžtant prie idėjos - aš tik Žemaitijos
akmenėlis, tik šios žemės dulkelė. Rodos nepakeliamai sunku ir kartais
neįmanoma atsiplėšt nuo žemės ir bandyt į viską pažiūrėt iš dievybių pozicijos.
Tačiau šis sugebėjimas daro stebuklus: kasdienės fata morganos (dykumų miražai)
išnyksta, lieka vien juokas iš savęs ir iš worldwide (kitaip to nevadinu ir
nežadu lietuvint) problemų. Kas mes tokie esam? Ar kartais tik ne sraigės su
beisbolo lazdom prieš visą pasaulį, jo sukauptą laiką ir patirtį? Ką ir kam mes
bandome įrodyti savo gyvybe? Ak tie tušti it muilo burbulai klausimai. Ir nėra praktiškos
naudos iš jų, oi nėr.
O pabandyk kam nors prikišti,
įteigti savo nuomonę šitokiu subtiliu, netgi intymiu (kas aš ir kam aš?) klausimu. Tuojau įsiliepsnoja destruktyvi
diskusinė liepsna ir nuo jos nenudegęs nepabėgsi: vis tiek bandys pakeisti tavo
ideologiją ir įsitikinimus. Tad ir ką sakysi, bus tik dar viena pretenzija.
Prie Švč. Jėzaus Širdies
bažnyčios nutariau pafotografuoti. Kai jaučiuosi esąs dulkė, visada traukia ką
nors įamžinti. Paspragsiu, kai niekas nemato. Pasižiūriu kompiuteryje, kas iš
to išėjo ir ištrinu. Paskui vėl einu ir spragsiu.
Ganėtinai girdėtas jausmas
(stilius!) bet kuriam žmogui (nesiverčia liežuvis sakyti fotografui), per
gyvenimą padariusiam daugiau nei šimtą skaitmeninių nuotraukų. Neginčijama
tiesa, jog būna dienų lyg tyčia, kai fotoaparatas tampa geriausiu dvasinio indo
išvalymo būdu. Lyg ir norisi kažko, lyg ir nesinori nieko - tuomet čiumpi
realaus gyvenimo akimirkų gamintuvą ir spragsini viską iš eilės. Kartais lieki
tuščias ir šviežias, tarsi ką tik gimęs, o kartais - jautiesi lyg pardavęs
dalelę sielos. Šis žaidimas su fotoaparatu -įvykis, su niekuomet nenuspėjamu
baigčių skaičiumi.
Perleidus šią informaciją darkart
per mąstymo aparatą, į smegenų užutekį atkeliauja kitas pasvarstymas - juk
nuotrauka yra dalelė sustingusio laiko, trupinėlis to, kas buvo praeityje ir
kas niekuomet nepasikartos. Nesugebu įsivaizduoti, kaip raganiškai šis aparatas
atrodė pirmiesiems jo naudotojams 19 amžiuje.
Dar truputėlį pasikapsčius po
sąmonės vandenis, sustoju ir ties video įrašais. Juk tai dar didesnės mistikos
elementas. Laikas, užkoduotas laike. Minučių ar valandų grybšnis, išsaugotas
ateičiai. Nuostabu ir kartu baugu - jei sugebėjome sustabdyti laiką, galbūt
ateis diena, kada sustabdysime nuotaiką ir jausmą, o sustabdžius - juos išgryninsime
ir nušlifuosime iki tobulumo?
Žmonės visais laikais tamsūs, ir
toje tamsoje nuolatos veisiasi šarlatanai. Mūsų sąmonė nemodernėja. Ten iki
šiol stovi velniai su šakėmis, kursto katilus, verda dervą, laukia mūsų
pragare. Nors jeigu pragaro vaizdinį skolinsimės iš Dantės - devintajame,
apatiniame rate bus amžinasis įšalas (spoiler alert!). Visą laiką trisdešimt
laipsnių šalčio, o pirštinių niekas neduoda.
Mestelėjus pirmą žvilgsnį - nei
ką atimt, nei ką pridurt.
Sąmonė nemodernėja. Hm, tai šį
bei tą paaiškina - kodėl daugelis dalykų (žmonių klaidos, mados) kartojasi
tarsi užsuktas sukinukas. Kodėl vis dar esame homus sapiens sapiens. Tačiau, taikant Č. Darvino teorija, vis
dėlto mes kažkadais tobulėjome, kilome iš beždžionės. Tai kas gi nutiko? Kurgi
ta geriausiųjų iš geriausiųjų išlikimo kova? Tapome per daug tolerantiški
vienas kito atžvilgiu? Nusilpo valia ir ryžtas kovoti prieš blogį? Nežinia.
Dantės (jis ir iš Florencijos, ot
koks šaunuolis!) Dieviškoji komedija.
Reikia reikia ją perskaityti, bet tas pastrigęs pusės su puse metrų dydžio
knygos vaizdinys, tarsi error‘as, pakibęs galvoje, neleidžia susikaupti šiam
didvyriškam žygdarbiui.
Tikrai abejingos gamtos tyla, o
toje tyloje viena įkyri mintis: žmonės sėdi ant savo mirties kaip ant parako
statinės, o vis tiek degioja degtukus, švaistosi nuodėmių nuorūkomis.
 |
| Bartolomeo Manfred |
Kas sakė, kad šiuolaikinis žmogus
- besielis ir su visiškai susmurgusia vertybių sistema? Paminėk žodį mirtis ir
visi pašoks tarsi įgelti ar nutrenkti trifazio. Kas jums, žmonės? Vis dar esame
tie patys pagonys iš tamsiųjų viduramžių? Na gerai, neskaudinsiu jūsų ir mūsų
ir nesikapstysiu priežastyse ir prielaidose šia aštria tema.
Grįžtant prie vientiso citatos
gabalo (ba dum tss), idėja skaidri kai žydroji Baltijos jūra. Na gerai, ne
tokia žydra. Tiesa ta, kad šis metaforinis išsireiškimas nusako didžiulę tiesą
- kaip mes gyvename ir kaip degiojame degtukus ir kaip (ne)bijodami nudegti,
kartojame šį veiksmą...
Išseko minčių srautas. Nežadu
prievarta iš savęs varyti kitą mintį pabaigai (taip ir norisi sakyti –
konsensusui). Tiesiog, geriau pasiklausykim beveik tobulo Justino
Marcinkevičiaus eilėraščio Man reikia:
Man reikia
Iš nieko nenoriu nieko
Jei noriu - tik iš savęs.
Man reikia save bent sykį
Aplinkui žemę apvest.
Man reikia sau parodyt,
Kuo didelė ji, kuo ne
Man reikia save padaugint,
Man reikia pratęst mane.
Man reikia save apgyvendint
Tūkstančiuos žemės darbų.
Man reikia mylėt: bent meilėj
Nenoriu pakeistas būt.
Post Scriptum Beveik tobulo, nes kaip sakė pats poetas Mažvyde: „Ak
žodžiai, žodžiai./ Sielų nuogumą dangstom jais kaip rūbais.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą