Kuomet daugybė stalčiaus kubinių centimetrų pradeda užimti užrašai, išrašai ir citatos iš įvairių knygų, pradedi sukti galvą, kaip šį lyg ir kiek senovinį rankų darbą (rašymą ranką) vertėtų pakeisti. Ir žinoma - į pagalbą pasitelkiu kaip visada vienintelį ir nepakartojamą šiuolaikinio pasaulio priemonę - internetinį blogą. Te skaito visas pasaulis :D
Turėdama šiokią tokią rašymo patirtį žinau, kad žodžio galia yra nenusakomai didelė. Žodžiu gali sugriauti savo įvaizdį, žodžiu jį gali ir susikurti. Tikiuosi, kad surinktos citatos nekels įvairių asociacijų. Tiesiog myliu knygas, kurios palieka pėdsakus atmintyje, verčia pamąstyti, keisti ir griauti savo pirminius nusistatymus, įsitikinimus ir kitų - aplinkos, visuomenės, nusistovėjusių normų - įkaltus stereotipus.
Taigi, mažiau beprasmiško vandenėlio pilstymo iš tuščio į kiaurą.. pirmyn!
P.S. Mintis kaip visad atplaukė pačiu netinkamiausiu momentu - kuomet jau pusė knygos perskaityta. Che che, reikia pasidžiaugti, kad turiu keletą nuorašų.
P.P.S. Citatos bus išrašomos ne paeiliui, be jokios įvestos tvarkos. Citatas papildys mano nusikalbėjimai :D
*** ***
147 psl. - „Aš mąstau, vadinasi, egzistuoju“, - prisiminė T. - Kas tai pasakė? Kartezijus (Renė Dekartas). Stulbina, kokius svaigius šuolius viršum bedugnių įsigudrina atlikti tie prancūzai, išgėrė raudonojo. Ar jie tų bedugnių nemato? „Aš mąstau...“O kas, jei mąsto kas nors kitas? <...> Kita vertus, Kartezijus teisus ta prasme, kad tai jo „aš“ egzistuoja tik tol, kol jis galvoja apie jį. Prancūzui derėjo
tarti ne „Aš mąstau“, o „Mąstau „aš“. O pats tas „aš“ negali nei mąstyti, nei egzistuoti, nes išnyksta iškart, vos Kartezijus nustoja apie jį galvoti, nusprendęs išgerti raudonojo...“
144 psl. - Konfucijus sakė:
- Esama trijų naudingų draugų ir trijų draugų, darančių žalą. Naudingi
teisingasis draugas, nuoširdusis draugas ir draugas, kuris daug žino. O kenkia meilikaujantis draugas, dviveidis draugas ir draugas gražbylys.
*** ***
Įsiterpiu - teksto perrašymas yra ne tik mankšta pirštams (šiuo atveju) ar rašymo dailyraščiu skill‘o tobulinimas, bet ir puikus mąstymo būdas. Nurašinėdama šias mintis iš knygos, jas dar kartą pergalvojau ir leidau sau dar sykį jas sustatyti į tinkamas smegenų kerteles.
Taip pat kaip ir rašymas - nesu parašiusi nei vieno sau tinkančio ir patinkančio straipsnio. Tikrai tvirtam darbui reikia daugybės kontekstų (taip, šis žodis po lietuvių kalbos pamokų įgavo iškreiptą ir lyg kokią neigiamą prasmę), papildomų žinių (prasiprausimo), kantrybės ir valios nenupušinėti nuo temos bei neiškreipti tikrų faktų sau palankia linkme.
Gramatika, stilistinės priemonės, įvairūs pagudravimai, mano nuomone, yra vien tik specialieji efektai, kuriuos įmanoma iškalti kaip paprasčiausią sausą teoriją. Nors dėl stiliaus galėčiau ir pasiginčyti.
Neprieštarausiu minčiai, kad jeigu visi rašytume kaip kas išmanome, arba taip ir kalbėtume, nesuprastume vienas kito. Vis dėlto manau, kad rašymo stiliaus normos yra labai įdomus dalykas. Kaip kažkas kitas, iš aukščiau (ne, ne iš Dangaus, kiek žemiau - iš Švietimo ir mokslo ministerijos :D), gali man nurodinėti, kaip ką rašyti. Kita vertus, šiuolaikinių bla bla amžiuje (šis pasakymas tokis fui, kad nenoriu net jį berašyt :D) įvairaus plauko pasisakytojai, ale blogeriai kaip ir aš, rašo visiškai negalvodami apie jokias normas ar funkcinius stilius. Laisvę buitiniui stiliui! šaukia jie. Šaukiu ir aš. Tiksliau, sugebėjau visą vienuoliktą klasę be didesnio vargo ignoruot tuos kalbos stiliaus klaidų lapus.. Tikėkimės, dvylikta klasė mane išgelbės iš nežinojimo kančių :D.
Na, bet dar kiek pagalvojus ir pavedžiojus šią temą, rašymas be jokių
normų darosi iškreiptas ir kiek banalokas. Kaip kad prisipažinau, stiliaus klaidas ir pati mažai teišmanau. Ir tai tikrai baisi problema. Nežinodama, kaip tiksliai ir taikliai rašyti, turiu prašyti lietuvių kalbos išminčių, kad pataisytų mano rašliavas, kuomet pravijusi tingulį ir išmokusi pagrindines rašymo taisykles tai galėčiau daryti pati.. Ir šios žinios bus reikalingos ne vieną ir ne du kartus. To prireiks Gyvenime. Svarbu tai suprasti. Ir kuo greičiau suprasim, kad žinios bendram išprusimui yra pačios svarbiausios ir reikšmingiausios, tuo mums bus lengviau mokintis ir eiti į taip jau labai nekenčiamą mokyklą (apie tai turbūt teks rašyt kitą suraštinį :DD (uh, koks naujadaras :33)).
Vat vat, nukrypau ne tik nuo svarbiausios temos - T., bet ir nuo temelės - iškreipto rašymo. Taigis tataigis, stilius kaip stilius, bet gramatinių klaidų darymas yra išvis visuotinė, valstybinė ir visokio kokio tarptautinio masto problema. Pati jų darau be galo daug, tačiau žodžiai kol kas, išvis ir visi kiti dar paprastesni variantai tiesiog varo į neviltį. Iš to tyčiojasi ir Andrius Užkalnis, ir Algis Ramanauskas bei daugelis kitų visiems gerai žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų.
Grįžtu prie rašliavos temų temos - Виктор Пелевин "Т."
*** ***
139 psl. „Mokslas nestovi vietoje. O štai visuomeninė mintis - argi ji gali pasigirti kuo nors, kas prilygtų technikos pažangai?“
Levo Tolstojaus religinio filosofinio mokymas: Nesipriešinimas blogiui - „O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5,38 - 39)
*** ***
Knygų perrašinėjimas yra ir puiki motyvacija pabaigti, skaityti knygą toliau. Na, motyvacija dar didesnė, kaip tuos nurašinėjimus, t. y. blogo įrašus, kas nors skaito :D
Beje, turiu dar vieną pasiteisinimą dėl savo rašliavose esančių klaidų (įvairaus pobūdžio) kiekio: rašau pagavus įkvėpimui, kuomet nėra noro galvoti kaip ir ką rašau. O teisinuosi, nes gėda dėl tų visų niekingų klaidų... :(
Šiam kartui tiek. Jei tai sulauks kokio komentaro (ypač būtų malonu padiskutuoti citatų temomis), šį kaipo beprasmį darbą tęsiu ir toliau.
Labos nakties.
144 psl. - Konfucijus sakė:
- Esama trijų naudingų draugų ir trijų draugų, darančių žalą. Naudingi
teisingasis draugas, nuoširdusis draugas ir draugas, kuris daug žino. O kenkia meilikaujantis draugas, dviveidis draugas ir draugas gražbylys.
*** ***
Įsiterpiu - teksto perrašymas yra ne tik mankšta pirštams (šiuo atveju) ar rašymo dailyraščiu skill‘o tobulinimas, bet ir puikus mąstymo būdas. Nurašinėdama šias mintis iš knygos, jas dar kartą pergalvojau ir leidau sau dar sykį jas sustatyti į tinkamas smegenų kerteles.
 |
| Pause for Thought, or Ophelia by Pierre-Auguste Cot (1870) |
Gramatika, stilistinės priemonės, įvairūs pagudravimai, mano nuomone, yra vien tik specialieji efektai, kuriuos įmanoma iškalti kaip paprasčiausią sausą teoriją. Nors dėl stiliaus galėčiau ir pasiginčyti.
Neprieštarausiu minčiai, kad jeigu visi rašytume kaip kas išmanome, arba taip ir kalbėtume, nesuprastume vienas kito. Vis dėlto manau, kad rašymo stiliaus normos yra labai įdomus dalykas. Kaip kažkas kitas, iš aukščiau (ne, ne iš Dangaus, kiek žemiau - iš Švietimo ir mokslo ministerijos :D), gali man nurodinėti, kaip ką rašyti. Kita vertus, šiuolaikinių bla bla amžiuje (šis pasakymas tokis fui, kad nenoriu net jį berašyt :D) įvairaus plauko pasisakytojai, ale blogeriai kaip ir aš, rašo visiškai negalvodami apie jokias normas ar funkcinius stilius. Laisvę buitiniui stiliui! šaukia jie. Šaukiu ir aš. Tiksliau, sugebėjau visą vienuoliktą klasę be didesnio vargo ignoruot tuos kalbos stiliaus klaidų lapus.. Tikėkimės, dvylikta klasė mane išgelbės iš nežinojimo kančių :D.
Na, bet dar kiek pagalvojus ir pavedžiojus šią temą, rašymas be jokių
normų darosi iškreiptas ir kiek banalokas. Kaip kad prisipažinau, stiliaus klaidas ir pati mažai teišmanau. Ir tai tikrai baisi problema. Nežinodama, kaip tiksliai ir taikliai rašyti, turiu prašyti lietuvių kalbos išminčių, kad pataisytų mano rašliavas, kuomet pravijusi tingulį ir išmokusi pagrindines rašymo taisykles tai galėčiau daryti pati.. Ir šios žinios bus reikalingos ne vieną ir ne du kartus. To prireiks Gyvenime. Svarbu tai suprasti. Ir kuo greičiau suprasim, kad žinios bendram išprusimui yra pačios svarbiausios ir reikšmingiausios, tuo mums bus lengviau mokintis ir eiti į taip jau labai nekenčiamą mokyklą (apie tai turbūt teks rašyt kitą suraštinį :DD (uh, koks naujadaras :33)).Vat vat, nukrypau ne tik nuo svarbiausios temos - T., bet ir nuo temelės - iškreipto rašymo. Taigis tataigis, stilius kaip stilius, bet gramatinių klaidų darymas yra išvis visuotinė, valstybinė ir visokio kokio tarptautinio masto problema. Pati jų darau be galo daug, tačiau žodžiai kol kas, išvis ir visi kiti dar paprastesni variantai tiesiog varo į neviltį. Iš to tyčiojasi ir Andrius Užkalnis, ir Algis Ramanauskas bei daugelis kitų visiems gerai žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų.
Grįžtu prie rašliavos temų temos - Виктор Пелевин "Т."
*** ***
139 psl. „Mokslas nestovi vietoje. O štai visuomeninė mintis - argi ji gali pasigirti kuo nors, kas prilygtų technikos pažangai?“
Levo Tolstojaus religinio filosofinio mokymas: Nesipriešinimas blogiui - „O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5,38 - 39)
*** ***
Knygų perrašinėjimas yra ir puiki motyvacija pabaigti, skaityti knygą toliau. Na, motyvacija dar didesnė, kaip tuos nurašinėjimus, t. y. blogo įrašus, kas nors skaito :DBeje, turiu dar vieną pasiteisinimą dėl savo rašliavose esančių klaidų (įvairaus pobūdžio) kiekio: rašau pagavus įkvėpimui, kuomet nėra noro galvoti kaip ir ką rašau. O teisinuosi, nes gėda dėl tų visų niekingų klaidų... :(
Šiam kartui tiek. Jei tai sulauks kokio komentaro (ypač būtų malonu padiskutuoti citatų temomis), šį kaipo beprasmį darbą tęsiu ir toliau.
Labos nakties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą