Savimeilės kailiuko glostymas

Iliuctracija iš Beatrix Potter istorijos -
The Fairy Caravan

Šeštadienio rytas, jaukus arbatos puodelis ir keistai šovusi idėja rašyti. Šįkart ne tema padiktavo įrašo pavadinimą, o priešingai - anądien bendraudama su giminystės ryšiais susijusiu asmenimi, panaudojau šį žodžių junginį. Iš kur jis kilo, kodėl ir kam? - atsakysiu lengviausiai ištariamais žodžiais pasaulyje - aš nežinau. Tiesiog Savimeilės kailiuko glostymas. Kas tai? Ar šis, kad ir metaforinis veiksmas, yra teisingas? Ir kaip mus ir mūsų gyvenimo kokybę veikia šis veiksmas?

Remdamasi lietuvių kalbos žodynu galiu atsakyti, kad savimeilė - tai savęs mylėjimas, egoizmas. Tiesa pasakius, šis žodžio aiškinimas mane nuvylė. Sviestas sviestuotas. 

Geriausiai man žinoma socialinė terpė - mokykla. Šioje įstaigoje patyriau, kad nuo mažumės žmonės skiriasi į dvi grupes - tie kurie girdami save, jaučiasi užtikrintai ir laiko tai visiškai paprastu reiškiniu ir kiti - girdamiesi ir nusipelnę pagyrimo jaučiasi nejaukiai ir nežino ką daryti. Laikyčiau save pastarosios grupės dalimi. Ir net žinau kodėl - tam didžiulės įtakos turėjo šeima ir auklėjimas. Girtis negražu. Nesipūsk. Girti turi kiti. Iš tiesų, kaip ir visi žodžiai, šie buvo tokie galingi, kad suformavo mano požiūri į gyrimąsi ir savęs mylėjimą. Taip pat kažkur mąstymo sraigteliuose, aštuntoje klasėje, galbūt hagakurėje (slaptojoje samurajų knygoje, arba kurioje kitoje, nes tuomet nuoširdžiai sirgau japonų kultūros domėjimusi) žodžiai, užsiliko visam gyvenimui - tuomet, kai jums pasiseka labiau nei kitiems, priimkite tai kaip natūralų įvykį. Džiaugdamiesi savo sėkme, neatkreipkite kitų dėmesio, nešūkaukite ir nešokinėkite iš laimės. Kaip šiandien prisimenu matematikos kabinetą, gautą dešimtuką ir žodžius, skambančius galvoje - Laura, nesidžiauk perdaug. Neišsidirbinėk. Sėskis į suolą. Tą akimirką manyje kažkas nutrūko arba susijungė visam gyvenimui. Nuo tos lemtingos dienos daugiau niekuomet nebandžiau, bent sąmoningai, pasirodyti prieš kitus. Net ir neseniai, praėjusią savaitę anglų kalbos pamokoje, atlikus klausymą ir pradėjus džiaugtis savo sėkme, pajutau tų pačių, prieš 4 metus perskaitytų žodžių galią. Taigi, nors gyrimasis mano subjektyvia nuomone yra tik vienas iš savimeilės požymių, tačiau vien jo pakanka nuspėti, kaip žmogus kontempliuoja (koks aukštos materijos žodis :D) apie save.

Dar vienas samurajų knygos patarimas. Tai veikia.

Na, o kalbant apie pirmąją  žmonių grupę (žmonės - kas čia tokio, kad truputį pasigiriu?), noriu pasidalinti citata, kurią užtikau beguglinėdama savimeilės tema: Savimeilė liudija pasitikėjimo savimi stygių. Žinodamas, kad gali lengvai tai, ką nori, pasiekti, nebūsi ambicingas - būsi pasitikintis savimi. Savimeilė byloja apie iššūkį ir netikrumą, o šie yra priešingi pasitikėjimui. Taigi visiškai savimi pasitikintis žmogus negali būti ambicingas, negali toks būti ir visiškai neturįs pasitikėjimo. Savimeilei tarpti būtina, kad šiek tiek pasitikėtum savimi ir visiškai nenutuoktum apie Tikrąjį Aš. Beveik neįmanoma būti visiškai pasitikinčiam savimi nepažįstant Tikrojo Aš. Nors tai gyvenimo Guru Šri Šri Ravi Sankaros žodžiai, o Guru niekuomet neieškojau ir jais nesidomėjau, tačiau ši mintis tikrai verčia susimąstyti. Dažnai galvoju, ar pasitikėjimo savimi trūkumas ir drąsa yra susijusi. Pasitikėti savimi man - tai nebijoti prisiimti atsakomybės. Nebijoti išsakyti savo nuomonės ir vėliau gauti skaudžių moralinių antausių. Galų gale - nebijoti savęs. O ką daro savimeilė?

Elektrolizė

Net pačiai juokinga, kaip šiandien prabudusi, pradėjusi mąstyti apie savimeilę, prisiminiau fiziką. Net dabar šypsausi, nes fizikos niekuomet nesupratau ir nepermaniau, tačiau pirma mintis, su kuo galėčiau palyginti savimeilę, man priminė elektros srovės skysčiuose temą ir elektrolizę. Tie burbuliukai, tiksliau jonai, kurie elektrolite (medžiagoje, kurioje vyksta eletrolizė) esant elektriniam laukui nebejuda chaotiškai, o atsiranda kryptingas judėjimas, kuomet teigiami jonai juda link neigiamo elektrodo (elektros laidininko), o neigiami juda prie teigiamo elektrodo - anodo, man kažkokiu būdu priminė savimeilę. Galbūt tie burbuliukai (jonai), matyti vadovėlio iliustracijoje, turėjo kažkokį panašumą su savęs mylėjimu. Juk mylėdamas save, nepatirsi kitų meilės. Savimeilė kaip koks vakuumas, atstumas, atskirs tave nuo kitų. Labai taikliai šią mintį Bernardinuose surašė vysk. Kęstutis Kėvalas. Jis teigė, kad Meilė sau turi tris dėmenis: pirmasis – savęs pažinimas, antrasis – susitaikymas, trečiasis – savęs atidavimas. Jei to trečiojo dėmens nėra, jei viskas sukoncentruota tik į save, tada tai jau ne meilė, o savimeilė. Tokia savęs meilė nesuteikia laimės. Žmogus patiria savo laimę tik palaikydamas santykį su kitu žmogumi. Pilnatvės jausmą suteikia pojūtis, kad save kur nors investuoju, atiduodu kitam žmogui.

Taigi, savimeilė arba neargumentuotas savęs išaukštinimas ir garbinimas - tai ne kas kita kaip savęs nepažinimas. Vis dėlto ir čia nereikėtų suklysti - jei save nuvertinsime, įvardinsime pasaulio dulke ir prisiimsime kankinio poziciją, tai turės tik dar didesnį neigiamą efektą. Tad ir šioje situacijoje, reikia išlaikyti pusiausvyrą - stengtis pažinti save, kaip jau sakiau - nebijoti savęs, o tuomet ir savimeilė bus nustumtą į tamsesnį mūsų mechanizmo kampelį. Ji nedings. Kaip sakė prancūzų rašytojas Anri de Monterlanas - Savimeilę galima sužeisti; užmušti jos negalima. Nes savimeilė - tai žmogiškas noras būti geriausiam bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, bet kokiu būdu. Vis dėlto reikia prisiminti, kad mes nesame gyvūnai, kurie vien tenkina savo norus ir gyvena vedini instinktų.

Šaltinis - Tumblr

Taigi tataigis, savimeilė, kad ir kaip lengvai ji išsikerotų it kokia piktžolė mumyse, turi būti suvaldyta.

Savimeilės kailiuko glostymas - nors ir mielai skambantis išsireiškimas, tačiau slepiantis piktus kėslus.

Ir žmogus - tai daugiausiai paslapčių savyje slepiantis organizmas.

Jums taip pat turiningo ir įdomaus savaitgalio.