Pabiro

Na ką gis. Esti tokia mintis, kad minorinės nuotaikos padeda gimti puikiausiam menui. O aš dar laikausi baisios klišės - negalima rašyti daug, o tai išsisemsi. Esu įsitikinusi, kad užrašyta mintis, kad ir kokia ji bebūtų, tampa ilgaamžė, atžymėta laike. Ir šios prielaidos yra tiesa. Jos užrašytos čia ir užrašytos jos įgavo formą. Tai - mintims įpūsta gyvybė.





Kas aš esu? Dažniau žinome atsakymą į klausimą kas yra visi kiti.

Esu dukra, sesuo, mokinė, pažįstama, draugė. Taip lengva užsidėti kaukes, kurios įrėmina asmenybę, taip nieko ir nepasakydamos, bet įpareigodamas. Jos verčia būti atsakinga, priimti vaidmenį, įsijausti į jį. Tačiau tai panašu į moliusko kiautą. O kas viduje? Kas tas vidinis balsas? Kas visų šių pastebėjimų šeimininkas?

Turbūt galėčiau vadintis žmogumi. Esu Homo sapiens sapiens, manyje skambantis balsas, staugiantis iš pasiutimo, telpa į dviejų kojų ir dviejų rankų bei įvairių kitų liečiamų organų visumą. Nors kitą vertus, mano išorė turi mažai ką bendro su nematoma puse. Dažnai nustembu pamačiusi save nuotraukose, veidrodyje, vandens atspindyje. <...>

Stebėtoja. Sąvoka, kuri bent šią akimirką apibūdina mane geriausiai.
 Lyg filtras, sugriebiu ir paleidžiu informacijos lašelius. Analizuoju pasigautus trupinėlius ir tarsi tas pats moliuskas, iš įvairių svetimkūnių savyje kurpiu perlus. Deimančiukus, kaip sakė Vaižgantas.

Kalbėti apie save - nemandagu ir net nepadoru. Bet ne tai mane sulaiko nuo savianalizės viešojoje erdvėje. Kategoriškam, išsamiam ir vienalyčiui rašiniui apie save dar neturiu pakankamai informacijos, argumentų ir kontekstų. Vidinis Aš vis dar tūno prieblandoje ir tik akimirkos žybsniais pastebiu jo pasireiškimus. Ir dar tas asmeninis subjektyvumas, pastovus savimylos kailiuko glostymas, nesibaigiantis savęs engimas ar šlovinimas. Visa tai neleidžia įvertinti ir greitai susipažinti su tikruoju Aš.<...>

***   ***

Kasdien sutinku žmones, kurių veidus užmirštu greičiau nei Lietuvoje keičiasi oras. Tai šios Žemės gyventojai, kurių egzistencija su manimi nesieja nei istorinis - praeities, nei emocinis - jausminis ryšys. Ir karts nuo karto ta veidų minia išsiskaido į atskiras individualybės ir jas matau tarsi ant pjedestalo. Tuo momentu mąstymo mechanizme ima rėplioti smagračiai ir vidinėje terpėje imu kurpti planus, o tiksliau - klausimus, kuriuos galėčiau užduoti prieš mano akis stovinčiam ir kol kas dar neatrastam lobiui. Lobiui - nes kiekviename žmoguje slypi mažiau ar daugiau sukoncentruota paslaptis. <...>
Tad norisi iškart eiti prie reikalo. Be didelių įvadų, be mėgstamiausio valgio, knygos, filmo, metų laiko įvardinimo. Be bendrų draugų rato aptarimo. Brukdama įvairią informaciją į smegenų lentyneles, jaučiu per daug energijos skirdama nereikšmingams dalykams. Todėl vietoj klausimo ką veiki? kaip sekasi? , dažniau kirba sakyti - Kuo gyveni? Arba dar skambiau - kas dedasi tavo vidinėje terpėje? Be jokios panegirikos, be tiršto apsimetinėjimo, be suvaidintų ir surepetuotų scenų. Kaip būtų lengva gyventi be įvairių kaukių ir žaidimo taisyklių.<...>

Skelbiu šį sąmonės minčių srautą nebaigtą todėl, kad jis ir gimė miego šešėlyje ir dabar yra rašomas su viena užmerkta akim.

Fantasmagoriško savaitgalio