Little genius

Genijus - žmogus, turintis didelę kūrybinę galią. (lkz.lt)

Jau kelias savaites mintimis vis grįžtu prie žurnalisto, enciklopedinės publicistikos pradininko ir tiesiog išmintingo žmogaus Algimanto Čekuolio straipsnio. Jis užkabino aiškiai išsakyta mintimi - kartos visada skyrėsi viena nuo kitos, bet ne tiek kiek dabar. Pats straipsnio pavadinimas - Genijai ir jų kalvės - nusako lyg ir labai siauros žmonių grupės ypatybes. Visuomet genijus lygindavau su žmonėmis, turinčiais Dievo dovaną, talentą, tam tikrą prigimtį. Bet pasirodo, viskas yra kiek kitaip. 

Turbūt pastebėjote, jog šiuolaikinė karta šimtus kartų lenkia savo tėvus ir senelius informacinių technologijų srityje. Esame imlesni informacijai, gebame kur kas greičiau persiorientuoti ir susikoncentruoti į visiškai skirtingų sričių veiklas, netgi mokslo šakas. Dažnai kalbame ir apie XXI amžiuje išaugusią naują vertybę - multitaskinimą, t.y. gebėjimą atlikti kelis darbus vienu metu ir efektyviai išnaudoti kiekvieną sekundę. Galbūt todėl moterys vis dažniau iškyla kaip puikios politikės (nereikia toli dairytis - jau antrajai kadencijai balotiruojasi ir LR prezidentė Dalia Grybauskaitė), mokslininkės, rašytojos, privataus verslo savininkės. Juk moters prigimtyje slypi puikus laiko planavimo ir daugybės darbų atlikimo įgūdžiai.

Atrodo, kartų skirtumai lyg ir nežymus. Tačiau tai dar ne viskas. Ar esate buvę šiuolaikinėje pradinukų klasėje? Ne per seniausiai man pasitaikė tokia galimybė ir įspūdžiai iš šio apsilankymo liko tikrai nevienareikšmiški. Viena vertus, žaviuosi kaip laisvai elgiasi vaikai. Jie kyla iš suolo vidury pamokos, eina pasitarti su klasės draugu, o nepavykus išspręsti kilusios problemos, visiškai be jokios baimės pribėga prie mokytojo. Šį vaizdą mintyse iškart puoliau lyginti su savo patirtimi. Būdama maža bijojau pažeisti taisyklės, norėjau būti gera ir pavyzdinga mergaitė. Iš čia kyla klausimas - kaip laisvė veikia jauną, tik besiformuojančią asmenybę? Ir žinoma, į šį klausimą neįmanoma atsakyti kategoriškai - viena vertus, šių dienų jaunimas, kad ir kaip jį peiktų žiniasklaida ir jau save sunkiai suprantantys asmenys, yra kur kas labiau savarankiškesni ir prisitaikę prie šiuolaikinio gyvenimo tempo. Kita vertus, jaunimo noras aprėpti kuo daugiau - mokslo, naujų įspūdžių, daiktų, kelionių, iššūkių, dažnai perauga į gigantiškumo pojūtį. Tada, kai nebeužtenka paprastumo, puolame į kraštutiniškumus.

Vis dėlto tiek grįžtant prie A. Čekuolio straipsnio, tiek atjaučiant ką tik paliestą temą, kyla klausimas - iš kur ši, naujoji karta radosi? Kaip jau minėjau, dažnai apie mus, jaunuomenę, sklando stereotipinės nuomonės - jie tik sėdi prie kompų prikibę. Jie visai nesidomi mūsų, senolių, problemomis. Jie gyvena savo pasauliuose. Tad iš kur mes tokie ufonautai?

Mano visiškai subjektyvia nuomone, galima iškelti kelias prielaidas. Visų pirma, esame laisvėje gimę vaikai. Tai didelis skirtumas, mums, lietuviams. Dramaturgas  Marius Ivoškevičius, gimęs 1973 metais, kalbėdamas apie save džiaugiasi, kad gimė būtent šiuo laikmečiu. Tarp sovietmečio ir laisvos Lietuvos. Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip ir mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo gerieji laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę. 

Taigi mes jau gimėme po laisvės atgavimo. Mes nebežinome, kiek kapeikų kainavo tarybinė dešra, mes nepatyrėme stovėjimo eilėse ir skirtingai nei Tarybų Lietuvoje augę vaikai, mes turime nuostabią galimybę susipažinti su tikrąją Lietuvos istorija, literatūros kūriniais, o ką jau kalbėti apie laisvas sienas ir galimybę keliauti, kur širdis geidžia.

Kita mano prielaida - ta pati laisvė, tik kitoje lėkštutėje. Tai minties laisvė. Niekas iki XX amžiaus antrosios pusės (išrastas kompiuteris), o tiksliau - XXI amžiaus pradžios neturėjo tokio beprotiško informacijos laidininko - interneto. Šis kibernetinis pasaulis, kuris ne tiek kliudo, kiek papildo realybę, keičia ne tik kasdieninius darbus, bet perkainuoja net ir amžinąsias vertybes - bendravimą, darbo naudą, savivertės klausimą. Praeityje, nuo Renesanso laikų (prisiminkime humanizmą!) žmogus buvo vertinamas už jo sukauptas žinias, už  išprusimą, asmeninius pasiekimus. Tačiau ar dabar nėra pranašesnis tas, kuris moka kur kas greičiau rasti reikiamą informaciją, negu tas, kuris stengiasi užrioglinti savo atminties klodus neaiškiu turiniu? Ar greičiau neiškyla tas, kuris sugeba prisitaikyti? Ar vis dažniau negirdime pasakas primenančių istorijų, kaip per stebuklą žmogus pasiekia karjeros aukštumų, nebaigęs universiteto išranda žmonių gyvenimus keičiančius prietaisus ar įgyvendina iš pirmo žvilgsnio nerealiausias svajones?

Dar kartą cituoju A. Čekuolį - Vakarų pasaulis turi sunkų uždavinį - ką daryti su staigiai, tiesiog statmenai šaunančiu jaunimo intelektu. Persakydama mintį, manau, kad šią užduotį turi jau ne tik Vakarai, bet visas pasaulis, įskaitant ir Lietuvą. Pirmieji šio uždavinio sprendimo rezultatai jau matomi ir pas mus. KTU gimnazija, LSMU mokykla.. Galbūt tai nieko nesakantys pavadinimai, tačiau mokyklos steigiamos šalia universitetų tik rodo, kad ir Lietuvoje yra didžiulė kokybiško mokslo paklausa. Ir kol nebus suprasta, kad mokymosi sistema, tarsi kokie seni Windows‘ai galingame kompiuteryje, t.y. šiuolaikiniame jaunime, yra visiškai neefektyvi, tol ir toliau mažieji genijai tūnos užslėpti ir nesuprasti.

Baigdama įrašą, noriu prisipažinti, kad rašau įkvėpta šiandieninio susitikimo su būsimaisiais mūsų gimnazijos mokiniais. Matydama ta didžiulį potencialą, ta intelekto armiją prieš save, supratau, kad mūsų laukia įdomi ir ,tikiu, teigiamai stebinanti ateitis.

Rėmiausi Algimanto Čekuolio straipsniu Genijai ir jų kalvės, išspausdintu knygoje Faktai ir šypsenos, (Alma Littera, 2012).