Nepatogi tiesa

Jaučiu, kad šį kartą bus ypač sunku sudėlioti mintis ir pasakyti tai, ką noriu. Visuomet didžiulis iššūkis kalbėti apie tai, apie ką diskutuojame kone kasdien.

Ši vieta kaip ir Bažnyčia - nėra tik pastatas. Kaip ir religija - tai šventas dalykas. Mokslas. Taip, senasis gerasis Mokslas.

Kodėl mokslas ir apie ką dar čia kalbėti? Gi fu fu fu, šimtą kartų fu. Kalbu mokslo ir mokinimosi tema, nes daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidau švietimo sistemoje. Ir vis dar leidžiu laiką. Pramogauju. Ir kaip tik baigiantis šiam ilgam 12 metų laikotarpiui, vis dažniau kyla mintis - o kas iš to? Ką man suteikė mokykla?

Nepatogumo jausmą. Pats tinkamiausias atsakymas į šį klausimą.

Visada jauskis truputį nepatogiai. Kodėl? Kažkas kažkada pasakė, o galbūt tai kur nugirdau iš svetimo pokalbio (uoj, kaip negražu), kad komfortas yra baisiausias dalykas kas gali nutikti žmogui. Patogiame fotelyje tu greičiau užsnūsi, nei  sugalvosi inovatorišką idėją. Sočiai pavalgęs ir po ranka turėdamas kokią laikui marinti skirtą priemonę, tu užmigsi nieko neveikimo būsenoje, užuot bėgdamas spręsti pasaulinių problemų. O štai viso šito minkštumo ir jaukumo fone iškyla mokyklos vaizdas: šonus spaudžiantys suolai; į galvą kalami dalykai, kurių tikrai  nepritaikysiu praktiškai; kaip visuomet netinkantys ir ir mano tikrųjų galimybių neparodantys pažymiai. Kam visa tai? Ar su mumis taip elgiamasi specialiai? Atsakymas paprastas: taip.

Jei visuomet būtume paglostyti už bet kokį pasiekimą, jei mus tik girtų ir sakytų - Šaunuolė, tu puiki vidutinybe! ar mes stengtumėmės parodyti ką sugebame iš tikrųjų? Ar mes būtume pasiruošę susidurti su miesto džiunglėmis, kai ateis laikas palikti saugų mamytės sparnelį ir išlindus iš provincijos šešėlio, pažvelgti į akis tikram gyvenimui? Nemanau.

Mokykla - viena iš pagrindinių gyvenimo pakopų. Šioje sistemoje mes patiriame pirmuosius gyvenimo nusivylimus, pirmąsias neteisybes ir kartu - pirmuosius dar visai trumpo gyvenimo laimėjimus, įvertinimus, šlovės akimirkas. 

Tik čia, mokykloje, mums suteikiamos visos galimybės eksperimentuoti, išbandyti save, bent akies krašteliu pažvelgti į bet kokią mokslo sritį. Turėtumėme džiaugtis galėdami ne tik išmokti skaičiuoti ir rašyti, bet ir išbandyti save fizikoje, chemijoje, biologijoje, pasimokyti egzotiškos rusų kalbos ar kartais pasistengti perlipti per save (nors tai griežtai draudžia mokytojai!) kūno kultūros pamokoje. O ką jau kalbėti apie tai, ką galime padaryti bent kiek parodžius savo iniciatyvos. Mokinių savivalda, įvairios papamokinės veiklos, šimtai būdų reikštis ant scenos ar jos užkulisiuose. Tad kame problema? Kodėl mes taip nenoriai būname šios sistemos dalimi?

Galbūt todėl, kad meilė mokslui nužudoma pasitaikius pirmai progai. Galbūt tolumoje, neoninėmis raidėmis

šviečiant žodžiui EGZAMINAS, nerimas pakerta mūsų laimės kojas. O kartais todėl, kad tai, kas gali duoti geriausius rezultatus ir suteikti daugiausiai laimės - dažniausiai yra sunkiai pasiekiama. Net jei tas sunkumas, barjeras į laimę - tik mūsų pačių mąstymo sraigteliuose.

Vis dėlto mokslas nesibaigia vien tik už uždarytų mokyklos durų. Grįžtame namo ir renkamės kaip leisti likusį laiką - triukšmauti vakarėliuose, mokytis, užsiimti mėgiama veikla ar tiesiog ir toliau žudyti laiką nieko neveikiant. Tad ko reikia prasmingam, laimingam, pilnaverčiui gyvenimui? Mano subjektyvia nuomone - visko. Neparagavęs nežinosi koks skonis ir negalėsi pasakyti, ar tau tai patinka. Tad ir gyvenimas - didelė puota, kurioje galioja tik keletas taisyklių - nepersivalgyk ir nebijok rizikuoti. Kitaip tariant - stenkis save išstumti iš patogiojo burbulo - komforto zonos.

Piktinkis. Būk sutryptas. Beveik pribaigtas.

Keik aplinkinius, sistemą ir likimą.

Kuomet suvoksi, kad tobulumas slypi mažiausiuose  laiko momentuose.

Patirsi tikrąją gyvenimo pilnatvę.

Tad stenkis ir tobulėk.

Jauskis nepatogiai.