Minčių srauto tekstas (I)

Bence Bakonyi. Urbanite.

Nors ir atostogos - šventas reikalas, vis mąstymo mechanizme susiformuoja mintys apie mokyklą. Ne apie sistemą, pastatą ar žmones joje. Tiesiog mokyklą kaip po gyvenimo dalį. Mokytis, mokinti, išmokti. Per vieną iš pamokų ir apie A. Škėmos Baltą drobulę kalbėjome (apie pirmuosius įspūdžius, patirtus dar vasarą skaitant šį kūrinį čičia). Ir aptarėme būdą, kaip užrašytas tas tekstas. Vadinamas jis - minčių srauto tekstu. Pakibo šis pavadinimas mano pasąmonėje ir su visam liko noras pakopijuoti šią idėją. Ir šią akimirką rašau visiškai taip, kaip girdžiu savo mąstymo mechanizme. Šio mechanizmo signalus trumpina klausomos dainos garsai. Tad iš kažkur rašymo fone išdygusią Rihanna keičiu į kiek santūresnį Passenger ir bandau ganyti idėjas minčių srautui rašyti.

Tik tik tik. Tik kas iš šito rašymo? Nesinori pulti į filosofinius apmąstymus. Karts nuo karto pagalvoju, kaip

parašyti optimistišką, laimės, šviesos ir šilumos pilną rašliavą. Juk kaip lengva įžvelgti neigiamą viso ko pusę. Negražu, neskanu, nemadinga, nepigu, tik ne ne nee. Juoda, šalta, it metalas. Metalas. Koks keistas žodis. Me - ta - las. Vien ištarus garsu, pajuntu keistą tuštumos jausmą. 

Nutrūko rašymas, įpuolus į interneto platybes. Bandau neskaityti jau parašyto, netrinti pradėtų žodžių,

sentencijų. Šilta, gera, gražu. Vaizdai, ką dabar matau? Vanduo, daug vandens. Ežeras. Didelis, tamsus, banguojantis, rudeniniai kvapais žiemą persmelktas, miško apsuptas ežeras. Vakarykštės dienos prisiminimas. Kas iš to? Tai gėris, kurio taip dažnai trūksta kasdienybėje. Kalėdos? Turėtų tai būt gėrio sinonimas, bet labiau tai siejasi su nesibaigiančių filmų peržiūrą, sūria silke ir keistu, kiek per ilgu pasisėdėjimu su giminiškais žmonėmis. 

Kažkaip nepavyksta sukurpti teigiamos minties. Už ko užsikabinti? Man gera, nes? Nes galiu dabar rašyti ką noriu, o aptarinėju pastarųjų dienų nonsensus? 

Vat ėmiau ir perskaičiau vasaros sezonu suraitytą įrašą apie Keltuvą (ak, taip, mano mielasis Baltosios drobulės pavadinimas). Kaip keista, kad nepamenu, kaip rašiau šį tekstą. Keista, kad tas pats mechanizmas nepamena savo paties kūrinio. Ar žinai, kad hipnozės būdu galima prisiminti viską, ką esi regėjęs per gyvenimą? Pati to nesu išbandžiusi, bet seniai seniai, vaikystės prieangyje tikėjau, kad viską ką pamatau, išgirstu ir priimu visais savo pojūčiais, išlieka mano atmintyje. Kietajame diske. O žinai apie būdus, kaip atmintyje išsaugoti informaciją? Pati nepraktikuoju šios galimybės dėl per didelės piktybinės tinginystės, bet egzistuojančių sistemų pagalba galima išmokti knygas, tomų tomus by the heart. Kaip? Va va, intrigėlė intriga. 

Įsivaizduok ilgą ilgą, bet tau gerai žinomą kelią, takelį, maršrutą. Kelias į mokyklą? Kelias namo? Nesvarbu kur tas kelias veda, svarbu, kad prisimintum jį ypač tiksliai. Prisiminei? O dabar surask tame maršrute 10 objektų. Namas, su raudonu stogu. Stulpas šalikelėje, pėsčiųjų perėja. Visus šiuos punktus įsivaizduok taip, kaip jie yra realybėje - vienas po kito. O dabar šituos įvaizdžius pritaikyk tekstui. Kad ir eilėraščiui - po eilutę kiekvienam punktui. Ir ta-da! Stebuklas! Prisimeni visą tekstą nuo pradžios iki galo ir atvirkščiai, nes žodžius prisimeni kartu su įvaizdžiais. 

Taip taip, tai daug laiko, įdirbio ir noro reikalaujantis darbas. Todėl jo ir nenaudoju, per tą storą, juodą ir visiškai statišką tinginystę. Beje, būdas ne mano, o Dominic O‘Brien, pasaulio atminties rekordininko. Tad tai išties turėtų būti veiksminga.

Apie ką aš ten galvojau, galvodama apie šitai? Hmm. 

Nauja mintis - moteris galvoja apie daugybę dalykų vienu metu. Kas kaip tai vadina: multi taskingu, minties galia ar čiornaja magija. Kad ir kaip bebūtų, tai tiesa. Grynut grynutėlė. Graži melodija, ką atrašyt pokalby Facebooko chate, ką parašyt šitoje vietoje, kodėl tokioje nepatogioje pozicijoje dabar mano koja. Ne ne, nebadau išaukštinti moters. Nesu feministė ir feminizmas, bent jau visiškai paviršutinišku požiūriu, kokį teturiu kalbant šiuo klausimu,  kelia neigiamas emocijas. Bet mechanizmai yra mechanizmai ir pasirodo, vyriškas nuo moteriško turi ypatingų skirtumų, apie kuriuos galime kalbėti kaip apie grynas tiesas.

Vat jau dabar tai tikrai rašau sau. Be jokių išsisukinėjimų ir bandymų kažką nuslėpti. Passanger albumas All the little lights baigėsi. Neprastas šnaresys fone. 

O gal vis dėlto baigti šį suvargusį rašinėjimą? Naudos beveik nulis, o ir minčių srauto kaip ir nepavyko realiai įgyvendinti. Manau, teks šią idėją kartoti kitu laiku, kitoje vietoje ir kitokios nuotaikos vedina.

Padėkočiau už tavo laiko gaišimą, bet nedėkosiu. Laisva valia pasirinkai skaityti.

Labanakt. Labos nakties. Linkiu, nors pati nenoriu miego, akys kaip kukuliai. Veiklos!

P.S. Kaip nejauku ir beveik nemandagu į tave, skaitytojau,  kreiptis antruoju asmeniu. Jaučiuosi tarsi mintis reikšdama sodų bendrijos skelbimų lentoje. Bet tiek to, paeksperimentuosiu.