Nepaprastas buvimas paprastu

Paprastumas yra gerai. Tačiau žodis gerai per daug paprastas šiuolaikininėje švietimo sistemoje. Prisimenu, kaip prieš keletą metų, vos peržengus gimnazijos slenkstį, mums buvo pasakyta: nevartokite žodžių geras ir blogas. Jie per paprasti. Dabar, po keletos metų, vis dar prisimenu šią mintį. Kyla klausimas, kodėl negalime būti, kalbėti, mąstyti paprastai. Kodėl paprastumas taip lengvai tapatinamas su prastumu? Ir ar šiuolaikiniame pasaulyje būti paprastu – neįprasta?

Moderniame pasaulyje paprastumui lieka vis mažiau laiko. Gyvename amžiuje, kuriame gausu fantasmagorijos – nerealių, fantastiškų iliuzijų. Mes tikime, kad tik būdami originaliais atkreipsime aplinkinių dėmesį, sulauksime komplimentų ir pagyrimų. Net neabejojame, kad mūsų išskirtinės idėjos ir nuomonė padės  užsidirbti pragyvenimui ateities darbe. Manome, kad būdami kitokiais, neįprastais, suteiksime sau laisvę ir galimybę rinktis. Šiuolaikinis pasaulis ir visuomenė susikūrė įmantrumo,  ypatingumo mitą, tokiu būdu sumenkindama paprastumą ir jo būtinybę žmogui.

Kunigas K. Dvareckas teigė, kad paprastumas žmogui leidžia pažinti save ir nebesigėdinti savęs. Pripažinkime,  nėra taip paprasta, kartais atrodo net neįmanoma, kalbėti apie save. Būdami savo kūno ir sielos savininkais, mes nesugebame pažvelgti ir įvertinti savęs, savo poelgių. Labai lengva ir paprasta teisti kitų poelgius, pasirinkimus, bet mes retai prisiverčiame kalbėti apie save ir savo patirtis. Paprastumas mums suteikia šią galimybę. Atvirumas, tiesos sakymas ir įvairių įmantrybių ir subtilybių atsisakymas – tai raktas į lengvesnį, pilnatvės ir tikrų išgyvenimų kupiną gyvenimą.

Paprastumui nereikia didelių pastangų, valios ar užsispyrimo. Nors žmogaus prigimtis yra sudėtinga, tačiau žmogaus sąmonė lengviau suvokia, paprastus, nesudėtingus dalykus. Vidinę ramybę taip pat dažniausiai pasiekiame ne sudėtingomis priemonėmis, o natūraliomis sąlygomis – jaučiamės laimingi leisdami laiką su draugais, grožėdamiesi gamtą, skaitydami knygą. Tik išmokę rasti paprastumo grožį pasiekiame harmoniją su savimi ir aplinka.

Kad ir kaip bebūtų, modernioji visuomenė dažnai tapatina paprastumą su prastumu. Daiktas yra prastas, jei jis ne originalus, jei egzistuoja daugybė jo kopijų. Žmogus neįdomus, jei jis stokoja išskirtinų minčių, ypatingų savybių ar talentų. Nors šiuolaikinės technologijos, mokslas, medicina stengiasi kuo labiau supaprastinti, palengvinti mūsų kasdienybę, gyvenimo sąlygas, tačiau mes vis labiau trokštame susidurti su ekstremaliais išbandymais, pajusti adrenaliną, pamatyti stebuklą. Tampame nepasotinamais vartotojais ir nors tenorime būti laimingais, mylinčiais ir mylimais, mes užsimerkiame prieš paprastumą ir nuvertiname jo naudą mums.

Paprastumas asocijuojasi  su nuolankumu. Dažnai nuolankumą suvokiame kaip menkumo įvaizdį. Vis dėlto tik stiprios, tvirtomis moralės normomis pasižyminčios asmenybės gali paminti savo išankstinius įsitikinimus, stereotipus ir principus, o juos pamynus – atviru mąstymu sutikti kito žmogaus požiūrį ir nuomonę. Sesuo Pranciška Bubelytė  tikina, kad noras padaryti kitą žmogų reikšmingu  - tai ir yra paprastumas. Tad nuolankumas, savo norų ribojimas kito labui – tai taip pat paprastumo forma, kuri šiais laikais dažnai atrodo neįprastai ir nesuprantamai.

Nors šiuolaikinio pasaulio diktuojamos sąlygos iškreipia pirminę paprastumo reikšmę, nors būti paprastu XXI amžiuje yra neįprasta, vis dėlto paprastumas – tai amžinoji vertybė, kurią galime bandyti ignoruoti, bet ji vis tiek išliks mūsų gyvenimo sudėtine dalimi. Juk neveltui sakoma, kad Paprastumas – tai ne teorija, bet praktika, kasdienis pasirinkimas.