*"Keltuvas"

Langų valytojas (New York, 1972)

Sunku sukoncentruoti mintis apie tai, apie ką kalbama metų metus mokyklose, ir taip, kad mintys skirtųsi nuo kitų nuomonių, kitų žmonių įsitikinimų. Vienintelė paguoda - "Keltuvo" (ne ne ne ir dar kartą ne "Baltos drobulės" pavadinimui!) dar nespėjau sugadinti mokykliniais nagrinėjimais. Taip, tai ką dabar sakau - visiškai neargumentuotą: kodėl man nepatinka "Baltos drobulės" pavadinimas? Kodėl negaliu susitaikyti su mokykliniu knygos nagrinėjimu? Ir klausimai, ir idėjos chaotiškos. Tai "Baltos drobulės" efektas (šiuos sakinius dėstau tik ką užvertus paskutinį romano puslapį). O kas, jeigu beprotiškas chaosas ir yra tikrasis šio kūrinio stebuklas? Išmokti beprotiškai rašyti - ar tai reiškia būti bepročiu?


Knygos pavadinimas "Balta drobulė". Po trumpo tyrimo, neradau jokių kūrinio autoriaus argumentų, kodėl ją reikėjo taip pavadinti. Na, tik jis nenorėjo, kad ji būtų "Baltoji drobulė", juk tai per daug didelė „košeliena”. Bet kokiu atveju, balta drobulė kūrinyje paminima tik du kartus ir tai gali tebūti kažkos tuščias rašytojo patosas, norint tarsi persakyti mintį - aš didingas, aš toks, kokio bet kas nesupras. Kodėl taip sakau? Pati iš savo trumpos pavadinimų kūrimo istorijos žinau, jog kuo kvailesnis pavadinimas, tuo protingesnis jauties. Ok, nesilyginu gi aš su Antanu Škėma. Jis gi visų įvertintas kūrėjas, meninikas, o balta drobulė - tarsi visų šiuolaikinių dvyliktokų vaiduoklis. Visi apie ją girdėjo jau ir 11 klasėje, tik niekas nežino nei kas tame romane baltuoja, nei kas - dreba.

Prityręs Škėmos knygos žinovas turbūt jau būtų prisijuokęs iš mano gilių pamąstymų iki pilvo skaudėjimo. Gi - tai krikčioniškasis simbolis, tai žydų paprotys, tai nuostabusis medžiogos gabalas, tai pagonybė.. Kad būtų viskas aiškiau pridedu interpretacijos ištrauka (apie pavadinimą):

DROBULĖ
Pavadinimas. Pavadinimas orientuoja į dvi kultūrines sistemas – 1.  krikščioniškąją  ( ryšys su Turino drobule- į ją buvo suvyniotas mirusio Kristaus kūnas ir stebuklingu būdu išliko to kūno atspaudas; senovės žydų paprotys laidoti mirusiuosius suvyniotus į įkapių drobulę; Veronikos drobulė, kuria buvo šluostomos einančio į Golgotą ir kenčiančio Kristaus ašaros) ir 2. lietuviškąją mitologinę. Pastarąją liudija vėlės, apsigobusios balta drobule (, cituojama iš: A. Škėma, Rinktiniai raštai, t.1,1994;  9b pabaiga – p.366 ir 15 pabaiga, p.417), dabarties akcentai romane  ( pamestinuko prijuostė, balti chalatai, tramdomieji marškiniai) ir įvairios  folklorinės lino  variacijos. Garšvos poetiniuose vaizdiniuose šios dvi sistemos susilieja į vienumą – Kristaus figūra perkeliama į achajinę “aisčių” erdvę, jo palydovais tampa ne apaštalai, o apdriskę, lino kelnyčių meldžiantys kaukai arba laumė     ( audėja), kurios paveikslas iš dalies atspindi Marijos Magdalenos funkcijas.

Aiškinkit man neaiškinę, rašytojo noras pasididžiuoti savo žiniomis, čia tiesiog žybėte žiba (kitu atveju jis būtų savo rašto darbą pavadinęs "Keltuvu". I am sure indeed.)

Mokyklinis knygų nagrinėjimas ir yra tuo žavus, kad nebūtuose dalykuose įžvelgi šimtus gilesnių prasmių. Įspūdinga. Sąmonė. Jausmas. Personifikacija. Maištas. Tais laikais. Šiuolaikinių technologijų amžiuje. Šie ir kiti žodžiai, jų junginiai iškyla prieš akis, pagalvojus apie lietuvių kalbos pamokas ir įvairių tekstų nagrinėjimus. Tokiomis didingomis sąvokomis mes bandome užaugti, pradėti teisingai mąstyti ne tik apie įvairius vienadienius literatūros deimančiukus, bet ir apie savo gyvenimus - ieškoti tikrųjų tiesų, gilesnės gyvenimo prasmės, neplaukti pasroviui, kautis ir laimėti prieš tuštumą, bukumą ir apatiją aplinkai.

Antanas Škėma nenorėjo būti vienadieniu deimančiuku. Jis net "Keltuve" juokiasi iš tokio vienadienio Perlo - "Linguok, linguok galva, populiarusis poete! Tave užmirš!" Esu įsitikinusi, kad šie žodžiai kūrėjui - tai dūris, smūgis žemiau juostos. Tai netgi baisiau už kūrinio žlugimą. Amžinybė, įsiamžinimas - to siekia daugelis, o menininkai tai bando įgyvendinti pasitelkdami savo kūrinius. Antanui Škėmai - kad ir koks niūrus jo gyvenimas buvo, kad ir kaip jis kentė ar įmitavo savo kančią - pavyko įsiamžinti ir bent būti linksniuojamam daugelio dvyliktokų kiekvienais mokslo metais.

Visai netikėtai prisiminiau praėjusiais metais buvusį mini skandalą dėl "Baltos drobulės". Rašytojo dukra,

Nepalas, 1950

gyvenanti Amerikoje, sužinojo, kad pagal tėčio romaną Lietuvoje yra pastatytas spektaklis, o jos niekas neatsiklausė, t.y. jei niekas nieko nesumokėjo. Well, nežinau ką jos tėtis apie tai pamanytų. Kiek domėjausi, A. Škėmai nerūpėjo gyvenimo prabanga, jis buvo žmogus, pasitenkinęs gyvenimu, jo pirminiu gražumu be didelių dekoracijų. Tad dukros sprendimas pasipinigauti, mane, kaip laikina "Keltuvo" fanatike, truputį skaudina.

Peter Szabó-Lencz

Tai kas rašoma, iškart tampa amžinu. Galbūt to niekas neperskaitys, galbūt ši parašyta eilutė tuoj bus ištrinta, tačiau ji egzistuos bent akimirką, ji bus buvus.
Antanas Škėma "Keltuve" taip pat palieka amžinumą. Ir tai ne bet kokie žodžiai (nors taip iš pirmo žvilgsnio užmetimo į šį kūrinį ir gali pasirodyti): kūrinys alsuoja Antano Škėmos gyvenimu, jo autobiografija. Antanas Garšva - tai tik plonytė kaukė, kuri netgi neapsaugoja skaitytojo nuo tikrovės ir prasimanymo (kiekvienas, bent kiek pasidomėjęs rašytojo gyvenimu tai supras). Mano nuomone, Garšva buvo ir yra pačio rašytojo noras sau bent truputį pameluoti, neskaudinti savęs. Žinoma, aš nei Škėma, nei Garšva - galbūt nei vienas, nei kitas neturėjo tokio baisingo gyvenimo, arba galbūt - jis buvo dar baisesnis. Juk į sužinotą istoriją nereikia žiūrėti per daug rimtai, ar ne? Tiesa tuo ir įstabi, kad jos niekas negali perteikti visiškai tokios pačios, kokia ji yra iš tikrųjų: Škėma, rašydamas "Keltuvą" truputį melavo sau, Garšva taip pat turėjo turėti kažkokį cinkelį - tad ir jam buvo kiek tais pameluota. Nepiktai. Tik linkint gero. Tad ir mes, skaitydami romaną, sakinys po sakinio, skyrius po skyriaus (o, kad tik jis greičiau baigtųsi!) pradedame meluoti sau - o kas, jeigu Garšva tik apie tai mąsto, o to net nebuvo. Kaip iš tikro tas liftininko darbas? Ar New Yorkas tikrai buvo toks pats lietuvių emigrantų rojus kaip dabar mums jis - Londonas ar kokis Airijos miestelis?

"Laura, nesutapatink rašytojo su jo personažu." Ausyse šie žodžiai skamba. Bet kodėl ne? Ar tai tik

I‘m going slightly mad

jaunatviškas pasipriešinimas viskam ar tai noras išlikti savimi? Tas priverstinis nesutapatinimas, pamoka po pamokos, metai iš metų  (esu visiškai tikra!) keičia ne tik požiūrį į Garšvą ar į Škėmą. Who cares! Tai rašytojas, tai jo kūrinys. Bet ką man pačiai reiškia tas nesutapatinimas. O kas, jeigu vieno veiksmo nesugretinsiu su jo rezultatu realybėje (palaukit, nejaugi mokykla ir realybė - du skirtingi dalykai!?) pakeis mano mažą pasaulėlį visiems laikams?..

Mane iš tikro pradeda veikti šizofreninis veikalas. Kaip nesunku pasiduoti kitų įtakai..

Skaitydama A. Škėmos "Keltuvą" (ne "Baltą Drobulę", "Keltuvą") bandžiau iš karto pasirašyti keletą susikristalizavusių minčių į užrašų knygelę. Štai keletas:

Kad ir sakinys apie Platono nuobliuotas lentas tvarkingoje lentpjūvėje. Tai man primena mano pačios mintis. Tarsi gyvenimo prasmės išraiška, pateikta kitais žodžiais. Nieko nėra ir negali būti užbaigto, vientiso, tobulo..

Antanas Garšva kūrinyje yra labiau niekas, negu kažkas. Tai tarsi marionetė, kuria naudojasi pats rašytojas savo gyvenimo istorijai perteikti.

"Balta drobulė"- rašytojo ašarų pakalnė, jo skausmo dienoraštis, tėvynės (o gal praeities) ilgesys, įkūnitas Elenoje.. Savo talento menkinimas, žinant, kad jis ne toks jau ir menkas.

Šis kūrinys tuo ir ypatingas - savo realybe, žmogaus jausmo ir pojūčio perteikimu, viso to įkūnijimu rašytiniais žodžiais. Tai tarsi painiava knygoje, kuria mes kiekvienas nešiojamės savo galvose. 

Knyga rašyta 1952-1954 metais. Jeigu knygai parašyti reikia dviejų metų, kiek metų reikia ją skaityti, kol galutinai suprasi visą jos turinį?

Daugiau šio knygos nei girsiu, nei peiksiu. Tai tarsi galinėjimasis su vėju, kurio net nėra (Cha, almost Don Kichotas). Trumpai tariant - vertinu visas knygas, kurios verčia mąstyti skaitytoją ir kurios palieka bent dalelę savęs atmintyje. Gal "Keltuvas" ir neprilygsta visų geriausiai pasaulio klasikai, bet galime pasidžiaugti, kad lietuvių rašytojas sugebėjo peržengti kaimo trobos ir vietinės reikšmės, neprofesionaliai supintos su egzistencinių klausimų kėlimais, slenkstį, ir lietuvių literatūroje pasižymėti ne tik sodriu žodynu ar gražiu balsių ir priebalsių sąskambiu, bet ir tikru, gyvu pasakojimu, verčiančiu pagalvoti, pasvajoti apie kitokius kitų žmonių gyvenimus.

P.S. No need to read this. Tenoriu pasidžiaugti, kad sugebėjau pridaryti tiek stiliaus klaidų, nepaisyti tiek Škėma - būti ar nebūti?"

įvairių rašymo normų, kad vargu, ar toks mano rašinys, pavyzdžiai, mokymo įstaigoj, sulauktų bent teigiamo įvertinimo. Ką jau kalbėti apie,tarkim, egzamino tema - "Antanas

P.P.S. Visiškai nuoširdžiai atsiprašau už jūsų sugaištą laiką. Visas šis žodžių dėlojimas ir kažkokių painių minčių rezginys - tai tik vasaros nuobodulio rezultatas.

P.P.P.S. Ir atsiprašau už nelietuviškas kabutes. Skubėjau neužgesti rašymo įkarštyje. :D