Wilno nasze

Perspėjimas! Šio teksto turinys gali rodytis labai painus, vaizduoti iškreiptą realybę ar skatinti išeiti iš rutinos ratuko. Bambekliams rekomenduojama neskaityti.

Vilnius - miestas apipintas legendomis, žmonių pasakojimais ir retai kam suvokiama mistika. Sakyčiau, kad tai

įprasta, gi kiekvienas miestas esti su savo laiku ir gyvenimo tempu. Tačiau Vilnius kitoks. Jis <...>.

Pirmoji artimesnė pažintis su Vilniumi - 12 klasėje per
prezentaciją lietuvių kalbos pamokoje.

Štai ir dardu namo. Iš Vilniaus. Ir vėl vežuosi kitokius šio miesto pajautimus. Kartais man atrodo, kad Vilnių regiu per kaleidoskopą. O galbūt mūsų susitikimai su šiuo miestu yra tokie jaudinantys ir žavūs todėl, kad čia atvykstu ganėtinai retai ir vis kitokia - su vis naujais požiūriais, man rūpimais klausimais ir užsibrėžtais tikslais.

Šįkart Vilnius paliko mistinį įspūdį. Jis rodėsi lyg nepajudinamas senas laikrodis, padengtas storu istorinių dulkių sluoksniu.  Jo išvaizda mena praeities Lietuvą. Nors šio Vilniaus-laikrodžio mechanizmas tobulinamas, įdiegiamos naujovės, būdingos XXI amžiui, jo esmė lieka nepakitusi - smagračiai vis dar mena pirmuosius laikrodžius.

Vakare, batų kulnams kaukšint į senamiesčio grindinį, mane svaigino A. Tapino „Vilko valandos“, K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“,  J. Ivanauskaitės „Placebo“ ir net L. Boerio poemos „Karolomachija“ impresijos. Gėriau šį nuostabų jausmą į save ir tiesiog spurdėjau nuo galimybės suprasti rašytojų pajutimus, iš kurių ir gimė popieriuje išlietos istorijos. 

Švento Kazio kepė.

Šv. Onos bažnyčia, gaubiama vakaro tamsos. Akmenimis grįstas kelias į Gedimino bokštą ir nuoširdžiai jaučiamas gailestis šiuos įtvirtinamus bandžiusiems pralaužti priešams. Šaltyje stingstantis Bernardinų sodas. Vilniaus Bastėja su slibinu.  Vilniaus universiteto biblioteka ir ore tvyrantis mokslo rimtumas. Šuberto mišių gaudesys, atsitrenkiantis į Šv. Jonų bažnyčios skliautus. Šie ir visi kiti detalėse išsigryninantys momentai tiesiog kelia spurdėjimą širdyje ir dar ilgai brandins Vilniaus vaizdinius mąstymo aparate.

Vilniumi užsipildė kiekviena mano ląstelė ir galvoje susidarė vakuumas. Kvėpavau Vilniumi ir visa kita – praeitis, ateitis, net dabartis – dingo. Sąmoningai leidau šiam miestui pasiglemžti mane. Stengiausi įsisavinti sostinės koncentratą, sugerti jį ir užkonservuoti. Vilniuje leidau sau tapti savanaude vienam savaitgaliui.

Koks įrašo moralas? Šįkart jo nebus arba jis labai paprastas. Tai džiaugsmas ir nuoširdus žavėjimasis Lietuva. Ir raginimas - galimybėms esant, pažinkite ranka pasiekiamus stebuklus.

Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia

Šv. Onos bažnyčia

Šv. Onos bažnyčia

Bernardinų sode

Vilniaus senasis miestas

Post Scriptum. Šio įrašo pavadinimu nesiekiu sukelti konfrontacijos, nejaučiu išskirtinių jausmų kitos tautybėms  atstovams ir pan. Pavadinimu noriu atskleisti šio miesto tarptautiškumą, toleranciją, kuri Vilniuje gyvuoja nuo Gedimino laiškų vokiečių ir kitų Europos šalių amatininkams bei prekiautojams (1323-1324, aha, vis dar prisimenu datą!). Jei ne dar senesnių laikų. 

Post post scriptum Dėkoju Laurai už šį savaitgalį. Atrodo, man Kalėdos atėjo anksčiau nei visiems kitiems.