Miesto pajautimai

Oi tas žmogus ir jo pasirinkimai. Jo norai. Ir priešpriešos. Kartais tikrai pagalvoju, kad esame tik virtinės atsitiktinumų, inercijos varomu veiksmų grandinių.

Untitled (From the series American Roulette)
1988 — Shinya Fujiwara

Šiandien teko nutraukti savo mąstymo mechanizmo poilsio rėžimą kur kas anksčiau nei jis priprato per paskutiniuosius keletą mėnesių. Taip taip, turbūt dar nepabrėžiau fakto, kad nuo rugsėjo mėnesio kardinaliai pakeičiau gyvenamąją vietą, atsitiktinumo ir menko gudrumo dėka įstojau į universitetą ir dabar sėdžiu troleibuse, puškuojančiame į...

The opening day of the Empire State Building, NYC 1931.

Taigis, nenukrypstant nuo pradžių pradžios, mąstymo mechanizmas šiandien buvo pažadintas anksti. Ir jis (mąstymas) negalėdamas dirbti mechaniškai, kaip jau yra įpratęs (atsikelti, nusikapstyti į miesto centrą, pabūti paskaitose ir kt.), kuria visiškai priešingas mintis nei paprastai. Pavyzdžiui, sugalvojau, kad šiuo metu gyvenu pasakiškai gerą gyvenimą. Be jokios kančios, netekties ar didelių pergyvenimų, ši mintis aplanko retai. Galbūt ją reiktų užsirašyti ir kasdien kartoti kaip mantrą? Juk tikrai gyvenimas šiandien, vakar ir tikiuosi rytoj, buvo yra ir bus nuostabus. Norisi dar paklausti savęs kodėl. Ogis, turiu pasirinkimo laisvę. Man suteikiama nepakartojama galimybė tiesiog kimšte prikimšti savo atminties lentynėles įvairiausia, ir kas svarbiausia, naudinga informacija. Galiu savanoriauti, eiti į koncertus, teatrą, dalyvauti organizacijų veiklose ir pažindintis su įvairiausiomis asmenybėmis. Tik čia ir norėčiau sustoti ir šiek tiek į šį jausenos aprašymą įleisti menkos kritikos. Kaip ir visuomet, kuomet turiu tiek galimybių ir būdų save formuoti, nueinu vienu paprasčiausiu keliu. Tarkim, pradedu neigti ir peikti, nes sugeriu visą aplinkos pilkumą ir neigiamus jos jonus. Tas pamėkliškas ir persikreipusias žmonių mimikas, visą purviną neigimą ir, žinoma, tuštybę. Jos tiek daug ir ji taip limpa! Gi taip paprasta pasiduoti ir tapti tik savęs šešėliu. Kalbėti apie tai, kas įdomu visiems. Lankytis tik ten, kur populiaru rinktis. Pirkti tik reklamuojamas prekes. Domėtis tik medijose skalambijamomis temomis. Mokintis tik to, ko yra mokoma. Ir nieko daugiau. O kai užsukamas šis užburtas ratas, atbunku ir tampu valdoma marionete. Tai baisu ir neatleistina. Tad tik belieka pasidžiaugti savo gebėjimu sustoti ir apsižvalgyti. Turbūt už šią galią reiktų dėkoti tėvams bei keletui žmonių, kurie formavo mane kaip asmenybę...

Savikontrolė laisvėje yra būtina. Pasakiau ir prisnigo. Tačiau iš tiesų – po keletos mėnesių, praleistų visiškoje laisvėje, įžvelgiu labai labai daug naujų gyvenimo atspalvių. Saugus burbulas, filtruojantis išorinį pasaulį subliuško. Aš, tarsi visą gyvenimą nelaisvėje augintas žvėriukas buvau paleista į džiungles. Tik mano atveju – urbanistines džiungles. Ir kas įvyko? Akys atsivėrė plačiau, štai kas. 

Mieste stebiu savo noru besigaivalojančias asmenybes. Žmonės zombiai, kaip pasakytų A. Kaušpėdas. Daugybė žmonių, priėmusių žaidimo taisykles ir gyvenančių tik tam, kad egzistuotų. Mechaninė veikla. Consuming society (liet. vartotojiška visuomenė). Baisiausia, kad ir aš pati tampu šios sistemos dalimi. Esu įsprausta į viešojo transporto rėmus. Į paskaitų laikus. Į valgymo-miegojimo rėžimą. Net pokalbiai su kitais žmonėmis tampa sustandartinti: „Labas, kaip tu? Ar buvai paskaitoje? Ką veikėt per seminarą?“. Pirmosiomis savaitėmis aš to nepastebėjau ar bent tai neigiau, sakydama: „Kiekvienas miestas turi savo laiką ir savo ritmą“. Tačiau bėgant laikui supratau, kad tai dirbtinai sukurta aplinka ir jos ypatybės. Pradėjau suvokti, kaip greitai galiu nugarmėti į tą vienodumo ir tuštybės prarają.

Photographed by Mikael Jansson
for Interview March 2013

Kaip veikti toliau? Kaip gelbėtis? Neformalumas ir originalumas čia nepadės. Kiekvienas išsišokėlis mieste laikomas pilkumos dalimi, kuri nesugebėjo tinkamai prisitaikyti prie sistemos. Ironizuoti? Žinoma, žodžių iš dainos neišimsi. Myliu ironija ir ji manyje gyvena ilgus metus. Tačiau ironija ir kandūs pasakymai yra dažni bėdų ir nesusipratimų palydovai. Tad ne, jie negelbėja. Geriausia išeitis, pasirodo, yra kimšti į save tikrą ir naudingą informaciją bei būti kategoriškai. Mokėti atsiriboti, užsisklęsti, mokėti sakyti „Ne“. Bet vėlgi - turbūt iš čia ir kyla žmonių susvetimėjimas. Mes pradėjome baidytis kitų žmonių, norėdami patys išlikti žmonėmis. Skaudu, bet tai tiesa. Ir aš tai puikiai jaučiu.

PABAIGAI 

Kaip nuo Prisikėlimo bažnyčios stogo matytas smogas, taip mano mintis užtemdo miegas. Ah, taip, norėjau dar pridurti – reikia išmokti gyventi. Išmokti miegoti ir valgyti laiku. Mokėti pasirinkti ir filtruoti. Savikontroliuoti. Ir kartoti mantrą – Gyvenu pasakiškai gerą gyvenimą.