Neskubėkim užaugti

Ši tema man tokia artima, kad apie ją esu rašiusi kone kiekviename savo blogo įraše. Tačiau nusprendžiau apie tai parašyti dar kartą. Kodėl? Dėl pasikeitusios gyvenamosios aplinkos (kiekvienas miestas turi savo laiką ir gyvenimo tempą), visuomenės terpės (kasdien susitinku vis įdomesnių asmenybių universitete ir už jo ribų) ir pradėto kaupti informacinio kapitalo (specialybinėse paskaitose sužinau vis aktualesnių ir įtikinamesnių faktų apie šią šiuolaikinio pasaulio problemą), natūraliai prireikė dar kartą pakalbėti apie informacijos srautą, kurį kasdien tenka perleisti per savo filtrą.

Gatvė. Troleibusu durys bumbsi atverdamos ir vėl užverdamos savo nasrus. Šalia kaukiantis vaikas bando atkreipti per daug savimi susirūpinusios mamos dėmesį. Studentų skvere, pasislėpę už gėlyno, koriejietiškai šnekučiuojasi Erasmus studentai.

Miesto šurmulys apima mane. Jis sulėtina mąstymo mechanizmo darbą ir tiesiog užliuliuoja savo melancholijoje.

Bandau susikoncentruoti ir atsiriboti nuo viską su savimi nešančio šurmulio, keliančio informacijos perteklių: ausinukai jau pagarsinti ir savo vietose, akiniai nuo saulės pabalnoti ant nosies, tik dar labiau susigūžiu ir stengiuosi pasislėpti palto atlapuose. 

Iš lėto tipenu Laisvės alėja ir iš padilbų žvelgiu į namų fasadus. Tiek daug istorijos virš mūsų akių lygio, bet taip dažniausiai ir nepakeliame akių. Žingsniuoju toliau. Vėjyje šoka lapai. Norisi šokti kartu su jais.

Aš pavargstu. Ir vien todėl mintimis perbėgu į gimtąjį sodžių. Akys klajoja medžių viršūnėmis, horizonte tyvuliuoja Dubysa, o visa tai ištirpsta Lietuvos laukų ir klonių mozaikoje <...>.

Ši ištrauka iš mano minties srauto - tik dar vienas informacinio šiukšlyno šlamštas. Kiek tokių informacinių brukalų mes suvartojame kasdien? Šimtus? Tūkstančius? Kiek minučių, valandų iššvaistome, tikrindami savo socialines paskyras? Kiek galimybių praleidžiame..? Daugybė klausimų, kurie užduoda viena ir tą patį klausimą - ar mes dar esame mes? Interaktyvioji komunikacija kasdien šnabždėdama gražius žodelius braunasi į mūsų gyvenimus. Didžiulė viešųjų ryšių sparta ardo nusistovėjusias normas ir it rimbu skatina mus bėgti, lėkti pametus galvą ir niekada nebesustoti.

By Henrique de França.

Žmonės jau kelis šimtmečius stengiasi lengvinti savo buitį ir supaprastinti gyvenimo sąlygas. Kas iš to gaunasi? Didelis žmonijos skaičius zuja nebepajėgdamas iššokti iš užsisukusios rutinos ir įsipareigojimų karuselės.

Mes pastoviai esame maitinami klaidinga informacija, išoriniai veiksniai (viešasis transportas, darbo laikas, paskaitų laikas) įrėmina mus į konkrečius kasdienybės rėmus, matuojamus jau ne minučių, bet sekundžių tikslumu.Tad apie kokią gryną mintį, laisvę ir tobulumą mes galime kalbėti?

Galiausiai, koks šio įrašo moralas? 

Nenustokite svajoti, domėtis ir žinoti, kuo tikite. Mokėkite stebėtis ir klausti, ko nesuprantate. Kaip sako senovės kinų išmintis: geriau vieną kartą likti kvailio vietoje, negu tokiu likti visam gyvenimui.

Taigi, viską apėmus - neskubėkime užaugti.