Jau 21-oji diena kaip važinėjuosi
miesto viešuoju transportu. Ir tai puikiausia terpė stebėti žmones ir jų
kaukes. Aišku, „šleikomis“ ir autobusais keliauja tik tam tikro visuomenės
sluoksnio atstovai (įskaitant ne tokius jau ir vargšus studentus), tačiau vis tiek
įmanoma susidaryti tam tikrą vaizdinį.
Viešuoju miesto transportu
keliauja keletos tipų asmenys. Apžvelgsiu labiausiai į akį kritusius tipus.
Pirmasis iš jų - tašės saugotojos. Jos būtinai užims dvi
sėdimas vietas, vieną iš jų pasilaikydamos savo mylimoms, dažniausiai iš „ponių
rojaus“ ar kitos labai prabangios prekių parduotuvės pirktoms rankinėms. Ir
nesvarbu, kad šalia stovi žmogus su ramentais, mama su bambliu ar močiutė su
pirkinių krepšiais. „Ridikiulis“ svarbiau.
Antroji mane labai žavinti asmenų
rūšis - didelės auros žmonės. Jis būtinai atsisės taip, kad vieta prie lango
liktų tuščia. Atrodytų, lyg viskas paprasta - keliautojas nemėgsta sėdėti prie
lango. Tačiau paprašius užleisti tuščiąją vietą, sulauksi pikto amtelėjimo ar
bent žaibiško ir pikto akių kontakto. Tuomet ir lieki tarsi žaibo trenktas savo
vietoje prie durų, apsikabinus prisilaikymui skirtą ranktūrį.
Trečiasis tipas - šiandienos
atradimas. Pavadinčiau jį meilučiais. Tai žmonės, kurie mielai atsisės šalia
tavęs, net nematydami kalno daiktų, kurių vežiesi su savimi. Ir nesvarbu, kad
aplinkui dar 10 sėdimų tuščių vietų, net su dar geresniu vaizdu į pravažiuojamą
miesto panoramą. Ne, šio tipo asmuo būtinai veršis atsisėsti ant tavo
kompiuterio.
Ketvirtasis, ir paskutinysis (bet
neprasčiausias!) šios apžvalgos subjektų tipas - paliegėlių jaunuomenė. Tiesa,
tai ganėtinai retas reiškinys. Tačiau vis dėlto bet kartą per dienos važiavimus
viešuoju transportu, pasitaiko jaunasis visuomenės atstovas, dantimis ir visais
kitais čiuptuvais įsitvėręs savo vietos ir pasirengęs dėl jos kovoti nors iki
paskutinio kraujo lašo. Ir visai nesvarbu, ar aplink jį minia ligotų keleivių,
ar pulkas senjorų.
Koks šio rašinėlio moralas? Jog
lietuviai vis dar bijo susiliesti savo karmomis ar biolaukais su kitais
asmenimis. Ir kad asmenys labai lengvai tampa kurti situacijose, kuriuose turėtų
prabilti sąžinės balsas.
Ką daryti? Kiekvieną gyvenimo
akimirką elgtis taip, lyg visus poelgius stebėtų jūsų tėvai. Arba taip, kaip
norėtumėte, jog būtų elgiamasi su jumis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą