Pasenusios naujienos

Karklė (nuotrauka neredaguota)

Ilgai laukiau šio momento: melancholiškos nuotaikos, kavos puodelio, sustojimo dabartyje, vienoje akimirkoje. Kažko ilgu, lyg ir liūdna. Galbūt norėčiau į praeitį, o gal - į ateitį. Baisu pažinti save ir suprasti, kad jau moku gyventi dabartyje. Apie ką aš čia? Jau keletą savaičių suprantu, kad man gerai taip, kaip yra. Pagaliau atėjo susitaikymo su dabartimi, su esama situacija, akimirka. Žinoma, dabartinė mano gyvavimo terpė taip pat neeilinė. Vasaros nutikimų potvyniai (o galbūt vadinčiau juos cunamiais) ir atoslūgiai. Mokslo metų pradžia kitame mieste, ir jau universitete. Karuselė užsisuko ir tikiuosi iš jos neiškristi. O dabar apie viską po truputį ir nuo pradžių.

Vasara

Kad ir parašyčiau referatą pavadinimu „Vasara 2014“ neužtektų žodžių, nuotraukų ir video apsakyti visus tuos išgyvenimus. Žinote filmuką „Finas ir Ferbis“ ("Phineas and Ferb")? Tai animacinis Disnėjaus kūrinys apie brolius, kurie kiekvieną vasaros dieną susigalvodavo po naują nuotykį. Ir ta filmuko dainelė:

There's 104 days of summer vacation

And school comes along just to end it

So the annual problem for our generation

Is finding a good way to spend it <...>

Žodžiai, apibūdinantis manąją vasarą. Aišku, galėčiau pulti kryžiu ir dievagotis, kaip daugelis santūriųjų žmonių, kad ji buvo per trumpa, per prastu oru ar tiesiog varginanti. Tačiau ne ne ne! Linkiu visiems tokių potyrių.

Gerai, užteks hiperbolizacijų, laikas faktams ir sentimentų antplūdžiui.

Egzaminai 

"My Book"
by Vladimir Olenberg

Kaip visiems abiturientams (nors jau buvusiems) - skaudi tema. Dabar galiu šluostytis juoko ašaras. Visas tas susirūpinimas, rimti ir rūškani veidai. Išsekimai nuo persimokymo ar stengimosi inscenizuoti mokslą. Visas šis maskaradas. Na ir štai - po atsakinėjimų į pateiktus klausimus, taškų skaičiavimo vingrybių ir „LAMA“ sistemos nulaužimų, mes jau įstoję. Tačiau nesuklyskite - atsainus rašymas šia tema nėra dar vienas „abiturientės, kuri lengvai įstojo pirmu numeriu pasistyčiojimas viešojoje erdvėje“. Ne - laikausi tokios pozicijos vien todėl, kad esu per daug kalbėjusi švietimo sistemos tema ir kartu - per labai nusivylusi ja, kad galėčiau rašyti objektyviai. Bent jau kuriam laikui palieku šią temą jaunesniajai ir/arba kietesnei kartai.

PLJS (Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas)

Verslo, kultūros, politikos ir mokslo festivalis. Vieta ir laikas, keičiantis žmogų. Kodėl? Bandysiu neapipindama viso pasakojimo klišiniais pasisakymais, šį bei tą aprašyti dienoraščio forma.

Autorinės teisės - © 2013 iliustracijos.lt

2014 07 10

Ketvirtadienis

Pirmoji diena ir nusprendžiu nesitikėti nieko gero. Patirtis rodė, kad pirmosios dienos festivalio savanorystėje tebūna kojų pašalimas ir miegmaišio išsipakavimas. Tačiau tik ne šį kartą.

Atvykstame ir dar nespėjus nei apsižvalgyti platesniu kampu, statomės palapinę. Po keletos akimirkų, tarsi ta arklių kaimenė iš Disnėjaus filmuko, pro palapinių miestelį nušuoliuoja savanorių būrys. Taigi, nesuspėjusios į pirmąjį žygį, patraukiame apsižvalgyti po teritoriją. Tam puikiai tinka ir dramblį prarijusios gyvatės („Mažasis princas“, if you know that I mean) formos kalnas. Kopiame, žavimės ir lipame žemyn. Jau tą pačią akimirką pribloškė teritorijos duomenys ir Prienų apylinkių grožis.

Lemputėmis nukabinėtu miško taku grįžtame į Savanorių prieangį šiame festivalyje - baltąją palapine. Ten mes paženklinami skiriamaisiais ženklais ir apyrankėmis, pasiskirstome darbus ir iš ten kyla atskaitos taškas - savanoriško veiklos PLJS‘e pradžia.

Šiaip ne taip atsiduriu kasininko trobelėje. Ten susipažįstu su savo darbu ir baigusi akreditacijų-info lauknešėlių gaminimą, pradingstu laiko duobėje - kažkur tarp nieko neveikimo ir laiko gaišinimo. Tuomet prasideda linksmoji dalis - vakarėjant nutipenu iki hipodromo, kuriame vyksta susitikimai su rašytojais. Ir oplia - dar prieš akimirką tik internetinėse erdvėse, žiniasklaidoje ir kažkur, kitoje materijoje egzistavę žmonės  bendrauja, dėsto savo vizijas, dalinasi gyvenimiška patirtimi ir diskutuoja įvairiausiais klausimais. Andrius Tapinas postringauja apie „Vilko valandos“ sėkmes ir nesėkmes, mano galvoje besisukantį klausimą nugvelbia Gabrielius Landsbergis ir sužinau, kad vis dėlto A. Tapino ilgai kurtas ir apgalvotas „Vilko valandos“ marketingo planas neteikia tokios naudos, kokios buvo tikėtąsi. Algimantas Čekuolis mintimis grįžta į vaikystę ir sau bei kitiems primena, kodėl rinkosi žurnalisto kelią. Lavaste pasidalina straipsnip rašymo gudrybėmis.

Po pirmojo visiškai teigiamo kultūrinio šoko, traukiu savanorio liemenę iš užančio ir metuosi darban. Gąsdinu festivalio dalyvius įspūdingomis replėmis plombuodama apyrankes , keverzoju tarnybinius leidimus ir  šiek tiek dalinuosi festivalio informacija, bet dalyviai per daug skubantys, kad šnekučiuotųsi tarsi gerdami five o'clocko arbatėlę. Pasibaigus pamainai, užmetu akį į didžiąją sceną, kurioje muzikuoja GJAN, pavakarieniauju ir keliauju į Opus lounge terasą. Atstumai čia nejuokingi. Šiaip ne taip nupėdinusi į vietą, su džiaugsmu įkrentu į Pušku pušku sėdmaišį ir laukiu Beissoul & Einius pasirodymo. Diena buvo įspūdinga ir visi reginiai slėgė savo fantasmagorišku pojūčiais susipynusiu su nuovargiu. <...>

Tai tik pirmosios savanorystės dienos aprašymas. Iš tiesų, buvo visko - puikių susitikimų su visuomenės veikėjais, pajuokavimų su Andriumi Kubiliumi, nakvynės žirgų manieže, „Nematomo fronto“ peržiūros.. Daug daug visko, nesutalpinamo į žodžius, sakinius ir sakinių struktūras.

Joniškėlio festivalis - „Joniškėlio respublika - gyvosios karo istorijos ir muzikos festivalis“

Liepos 18-19 dienos

Dar viena patirtis, deja, iškart nepergalvota ir neaprašyta. Kas grįžo su manimi namo iš šios savanorystės? XIX amžiaus pabaigos rūbų dėvėjimas, mano vienos mylimiausių vietų Lietuvoje - Karpių dvaro - lankymas, pirmasis gyvenime pinigų kaulijimas iš žmonių (gerais tikslais, žinoma). Patirtas aukštaičių dosnumas, na ir kaip kitaip - joniškelietiško alaus putos riebumas. Tai buvo širdį glostantis pasibuvimas, šaunuolė Laura ir dar daug daug motyvuoto kurti ir veikti savanoriškai jaunimo iš Joniškėlio, Pasvalio ir visų apylinkių. Žinau, kad susitikom ne paskutinį kartą! (Negaliu nepaminėti ir nuostabaus žmogaus Viktoro Stanislovaičio - Joniškėlio sielos - bet čia jau reiktų viso atskiro įrašo, tad tepasakysiu, kad jei visi būtume tokie pasišventę savo kraštui, darbui ir kitam žmogui, kaip Viktoras - Lietuva būtų pirmą pasaulyje visais rodikliais.)

Asociacijos „Repada“ tarptautinis etnografinės muzikos ir menų festivalis „Etno ISTERIJA!“ liepos 23-24 dienomis

Dar viena didžiulė nauja patirtis, prisidedant prie festivalio organizavimo. „Etno ISTERIJA!“ - tai fenomenas, kai jaunimas nuveikė darbą, kurį sunkiai sukurptų rimti vyrai :D. Tarptautinis renginys, pritraukęs nemenką būrį tiek savanorių, tiek festivalio lankytojų. Nešiau didžiulę atsakomybę šio festivalio žiniasklaidos srityje, kai dar neturėjau jokios rimtesnės patirties ar žinių, kaip tai daryti. Bet mums pavyko ir svarbiausia yra tai, jog mes įrodėme, kad ta jaunoji Lietuvos karta, kurios visi laukė ir šlamėjo apie ją kalbėdami, iš tiesų jau užaugo ir turi nagus, ragus ir visą kitą amuniciją dirbti Lietuvai ir puoselėti tikras vertybes.

Išvirkščias festivalis Karklė Live Music Beach 2014

Savanoris ir kariamas pripranta.

Geriausia motyvacija- grynas fizinis savanoriškas darbas.

Savanorystė - būdas smegenų sraigteliams persidėlioti.

Norėčiau tiesiog atiduoti jūsų stebėjimui tą mąstymo mechanizme susuktą filmuką pavadinimu „Karklė Live Music Beach 2014“. Deja, tai neįmanoma. Todėl kam ir kodėl bandysiu paaiškinti šiame tekste.

Turbūt apie Karklę 2014 šiais metais girdėjo visi (net ir tie, kurie tokio pobūdžio renginiais nesidomi). Rugpjūčio 15-17 dienomis Karklės miestelyje vykęs muzikos ir menų festivalis  tiesiogine žodžių prasme, paskandino visus festivalio lankytojus ekstremaliomis sąlygomis. Ar tai blogai? Nemanau. „Tikėkis geriausio, bet ruoškis blogiausiam“ ("Hope for the best, but prepare for the worst" - ang.)- sako anglų patarlė. Ir iš tiesų: festivalininkai patyrė įvairiausių nepatogumų. Spūstis, patvinę kempingai, purvynai ir lietaus bei žemių mišinyje paskendę batai. Rezultatas - didelis krokodilo ašarų kiekis ir aimanos internetinėje erdvėje.

Ir aš ten buvau, alų midų gėriau ir, tiesa sakant, burnoj turėjau. Tik, va, maniškė patirtis kiek kitokia, o tiksliau - išvirkščia. Šiais, kaip ir praėjusiais metais, savanoriavau didžiausiame Lietuvoje muzikos ir menų festivalyje „Karklė 2014“. Ir sakau jums - man patiko. Ir dabar sunku kalbėt - ar tai bandyti nutildyti visus verkšlenimus ar dėkoti renginio organizatoriams už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę būti renginio dalimi. Tad, gal visko po truputį.

Skundai Tos užaštrintos antraštės ir situacijos hiperbolizavimas asmeniškai man teparodo vieną dalyką - renginio dalyviai, t.y. nemaža dalis Lietuvos jaunimo, gyvena nejausdami jokio vargo ir nepatogumų. Ir tai yra nuostabu! Reiškiasi, kad Lietuvoje puiku gyventi! Apie ką čia aš postringauju, sakysite? Ogi balos, lietus, vėjas, purvas, ilgas sėdėjimas mašinose  ir palapinės sušlapimas, rodos, yra baisiausia, ką galima patirti šiame pasaulyje. Iš to dar kyla prielaida, kad vis dėlto egzistuoja bendrasis žmogiškasis faktorius ir statistinis lietuvis tiesiog nemoka džiaugtis. Teko skaityti, kad net džiaugimasis yra užkoduotas žmogaus DNR, taigi dauguma jaunimėlio užmiršo kaip reikia džiaugtis. Bet šioje eilutėje ir baigiu savo vanojimą žodžiais. Te kiekvienas sprendžia kokia ta Karklė buvo 2014 metais: ar tai lietuviškoji legendinio Vudstoko ("Woodstock") versija, ar tai užmaskuotos pratybos besiruošiant agresyvių kaimyninių valstybių atakoms.

Savanorystė Jau palikusi festivalio prieigas ir vykstant namo, galvoje kilo mintis, kad ši savanorystė, pagardinta ekstremaliomis išlikimo sąlygomis, man suteikė daugiau žinių ir patirties, nei visi dvyliktos klasės mokslo metai. Gera žinoti, kad atlikti darbai nešė realius rezultatus, o teorinės žinios įgijo materialų pavidalą.

Jaustis reikalingu, būti didžiulės komandos dalimi, užduočių vykdymą grįsti pasitikėjimu, o ne piniginiu atlygiu. Ir visų svarbiausia - būti lygiaverčiu su žmonėmis, kurie ir organizavo šį renginį. Tai didžiausias atlygis už bet kokius vargus.

Vertybės Ne pirmą kartą mane krečia posavanorinis šokas. Adaptacija realiame pasaulyje ir ieškojimas rožinių ironijos ar net sarkazmo akinių, norint prastumti dar vieną dieną. Dabar suprantu, kodėl hipiai ar kiti sau laisvę suteikę žmonės keliauja, neprisirišdami prie daiktų, žmonių ar aplinkos. Kodėl? Nes tai yra tikroji L A I S V Ė.

Karklė 2014 išspyrė mane iš komforto zonos ir privertė kapanotis savo bei draugų jėgomis. Ir tai veikė kaip puikus savianalizės 5 dienų seminaras: „Ar aš pajėgsiu, ką aš čia veikiu, kodėl, o ne kitaip“ Šie ir kiti klausimai - tai tik įrodymas, kad kitokiomis, ne kasdieninėmis patirtimis mes plečiame savo akiratį, turtiname vidinį pasaulį ir vis dar tobulėjame - juk kylantys klausimai - tikrų tikriausias to įrodymas! <...>

Štai toks minčių kratinys šiam kartui. Tai surinkti dienoraščių lopinėliai. Bet net renkant juos, reikia nemažai laiko ir daug daug meilės darbui. O kadangi laikas paikas, bekurpiant šį straipsnį keitėsi ir nuotaika, užsidegimas, prioritetai. Dabar lyg labiau norisi išgerti dar vieną kavos puoduką su naujaisiais draugais, aptarti dienos įvykius ar tiesiog ištempti kojas po keturių paskaitų maratono. Tad tiek. Tikiuosi, kad ir vėl pradėsiu keverzoti dažniau ir nerašymo užkeikimas išsisklaidys.

Elbė

Pirmakursės norai