Nieko rimto: mintys - kibirkštys

Nebegaliu neberašyti. Savaičių savaitėmis spaudžiau visas mintis, rašiau daugybę užrašų kur papuolė - telefone, kompiuteryje, užrašų knygutėje, mintyse dėliojausi įvairius principus, nuomones, kitų žmonių mintis. Bet jų jokia forma nerealizavau. Kodėl? Brandinau. Nesinorėjo kaip ir kiekvieną kartą į kibernetinę erdvę paleisti dar vieno tuščio, vidinio balso sukurto monologo. Nors ir dabar rašau neturėdama išgrynintos temos ir tolumoje girdint Franz Kafkos žodžius, kad "Bet kuri kalba yra melas", vėl improvizuosiu.

Bandžiau rasti vieną tiesą - kas geriau - reikšti savo mintis bet kokia forma ar jas
pasilikti sau ir tik galutinai išanalizavus pateikti viešam teismui? Ganėtinai kvaila, ar ne? Į vieną tiesą sutalpinau tiek daug skirtingų idėjų. Kodėl taip sakau? Nes mintis turi daugybę formų: ką tik gimusi mintis, kito žmogaus mintis, patekusi į mūsų minčių sūkurį, fiktyvi mintis, kurią bandome sau įskiepyti, tikėdamiesi, kad taip bus lengviau gyventi...

Ir vėl kalbu abstrakcijomis, lieju vandenėlį. Ah, nereikia taip daryti. 

Taip išpuolė, kad šįkart tema netikėtai (apie tą mano pirmo įspūdžio rašymą ir jo poveikį - įrašo gale) pakrypo šia linkme, įterpiu rugsėjo 12 dieną rašytą, vėliau keletą kartą taisytą trumpą minties proceso aprašymą:

Mintis yra procesas. Visiems tai aišku.

Viskas prasideda nuo kibirkšties mūsų ratukuose. Iš tolimiausios pasąmonės kertės atvilnyja nuotaika, jausmo posmelis, nujautimas, noras, idėja. Ši kibirkštis užsidega ir suliepsnoja arba užgęsta, taip ir neatkreipusi į save jokio dėmesio.

Suliepsnojusi kibirkštis - tai žybsnis akimirkoje. Tos kibirkšties pliūptelėjimas rudenio danguje vėliau atgula į žemę, it naujo pradžia. Minties augimo dėsnius po šio minčių lietaus perima kibirkšties sukelta reakcija - pažadas sau auginti šią mintį ir pirmieji žingsniai rezultatų link.

Gili, įdomi, priimtina mintis skverbiasi į mus, apaugina visas mūsų jusles savo šaknimis ir nebeleidžia jos ignoruoti.

Per daug nerealu? Prisiminkim vaikystę. Noriu, noriu, noriu! Trokšdavom žaislo, dėmesio, tikėdavome, kad svajonė - tai tik dar neišsipildžiusi tikrovė. 

Kas trukdo manyti taip ir dabar? Nusivylimai, baimės ir blogi prisiminimai. Košmarai ir nenoras visko, ką turime dabar, prarasti. Kodėl ne metus ir neišvažiavus? Kodėl nepasidavus akimirkos žavesiui? Kodėl?!

Ne kibirkštys, o pats mechanizmas (žmogus, asmenybė, smegenys, siela, tiesiog mūsų būtis) varo mus iš proto, neleidžia gimusiai minčiai įgauti pavidalą. Vidiniai sielos skersvėjai ūžauja ir kelia nerimą, neleidžia ramiai pažiūrėti į situaciją atviromis, objektyviomis akimis.

Vis dėlto geriausioms mintims lemta įskelti ugnį. Maži ugnies elfukai kūrena minties laužus ne tik proto vingiuose, bet ir širdyje. Mes, sujungę šias dvi visiškai priešingas stichijas - logiką ir jausmus, pradedame veikti. Gavę šį cheminį junginį, mintis verčiame veiksmais: planus iš savo mechanizmo keliame į realybę - įgyvendiname savo idėjas, kūrename minties ugnį. 

Klausite, kam reikalingi jausmai, minčiai vykdyti? Atsakysiu visiems gerai žinomais žodžiais - į kiekvieną darbą reikia įdėti dalelę savęs. Tik tokiu būdu jis taps prasmingas, teiks naudą.

Vis dėlto, kartais tas cheminis mišinys, verdamas minčiai įgyvendinti, būna sumaišytas netinkamai ir dėl to įvyksta visiška netikėtos cheminės reakcijos. Nebežinome kas tiesa, o kas melas. Nebesuvokiame, ar mūsų mintis tinkama, kokias pasekmes ji sukels.
Mechanizmo darbas tampa chaotiškas ir kibirkštys (mintys) pabyra be jokios tvarkos.

Pradedame eksperimentuoti: nugirstas mintis maišome su savomis, bandome perkonstruoti mechanizmą, keičiame ir keičiamės. Ar tai gerai? Žinoma, tik ekspermentuojant reikia nepamiršti, jog mūsų mechanizmai yra varomi ne tik minties galiomis, bet juos veikia ir išoriniai veiksniai - aplinkybės, aplinkoje užiantys vėjai ir audros...

***   ***

Tiek daug dar norisi parašyti, tačiau prisimenant tikrai tikrą tiesą - laikas nelaukia, bandau užbaigti šį įrašą. 

Po paskutinio savo pasisakymo bloge, girdėjau nemažai atsiliepimų ir man pasidarė baugu, kad esu skaitoma :D Na, o ko, Laura, tikėjaisi, keldama blogo nuorodas ant savo Facebook sienos? :D 

Tikra tiesa, kad tik dabar supratau šio akimirkos rašymo poveikį. Ir jis nėra labai teigiamas. Taip, parašius tai, kas glūdi galvoje, tą minčių perpildytą puodynę pavyksta ištuštinti, tačiau literatūrine prasme šie tekstai yra beveik nieko verti. Juose pilna gramatikos, stiliaus ir argumentavimo klaidų. Tad skaitydami mano vandenėlius būkite atsargūs - kame yra šviesos, ten ir šešėlių esti! 

Elbė

P.S. Tie F. Kafkos žodžiai Bet kuri kalba yra melas, turi tęsinį - Bet ar šis melas slypintis kalboje, nėra vienintelė žmogaus priebėga?