Dah tribidah. Savaitė, antra. Palaukit, kelinta savaitė mokykloje? VĖL. Joje. Kas buvo vasarą, ištirpo kaip paskutinis pavasario sniegas, o mokslai, moksliukai, pamokos, pertraukos ir visi kiti mokykliniai ypatumai vėl stojo į savo vietas. Kasdieninė rutina. Taip tas pastovios monotonijos labirintas vadinasi. O gal ir ne monotonijos? Bandykim pasiaiškinti.
Didžiausią peną pamąstymams, jau ketvirti mokslo metai iš eilės, gamina lietuvių kalbos pamokos.
Egzistencializmas. Šiuo žodžiu pradėjome 12 klasės lietuvių kalbos kursą. Buvusiems ir esamiems dvyliktokams nereikia aiškinti kas toks Alberas Kamiu ir ką jis parašė. Absurdo filosofija taip pat puikiai žinoma. Oj ne ne. Čia ne sarkazmas ir ne nusiskundimas. Egzistencializmas visiškai tinka ir patinka. Jau ne viena ir ne dvi mintys guli Facebook‘o užrašuose vien iš A. Kamiu kūrybos. Kad ir ši - "Taip, žmogus yra pats sau tikslas. Ir vienintelis. Jeigu jis nori kuo nors būti, tai tik šitam gyvenime." Žmogus - tikslas. Tikslas - žmogus. Stipri, sodri, netgi, sakyčiau, skaudi mintis. Viso ko prasmė esame mes patys? Gyvenimas - vien tik mums? Na, tai skamba visiškai logiškai, galbūt net aiškiau, negu aiškiai. Juk gyvename MES, ne mūsų
šešėliai ar atspindžiai veidrodyje. Nors, kita vertus, gyventi sapne (pagal japonų filosofija - gyvenimas - tik sapnas sapne) irgi visiškai įmanomas dalykas. Plaukti pasroviui, nemąstyti, remtis kitų žmonių logikomis ir net nebandyti pajusti gyvenimo skonio. Bet ar įmanoma taip gyventi iki pat pat pabaigos? Net egzistuodamas viename kvadratiniame metre, apsuptame baltų sienų, grindų ir lubų, žmogus negalėtų nemąstyti ir nejausti. Žmogaus gyvenimas gi turi pradžia ir pabaiga. Pradžios kaip ir neprisimename, bet pabaigoje, visi susidursime akis į akį su mirtimi. Ar tai ne išbandymas? Šis paskutinis atodūsis mūsų istorijoje, bet kokiu atveju, sukels mumyse virsmą, pokytį, o galbūt tiesiog nutrauks visus saitus, siejančius mus su šia egzistencija.
Grįžtant prie Kamiu iškeltos idėjos, norėtųsi ją ne tik neigti, bet ir patvirtinti. Juk bent kiek labiau įtempus mūsų smegenų darbą, suvokiame, kad iš tiesų mes ir esame tikslas. Mes, vienerių metų bambliai, stengiamės išmokti vaikščioti, kiek vėliau pradedame kalbėti, ištariame mama, tete.. Kam šis tobulėjimas? Čia norisi paminėti dar vieną Kamiu mintį: "Žmogaus prieraišume prie gyvenimo esama kažko stipresnio už visus pasaulio vargus. Kūnas sprendžia neblogiau už protą ir traukiasi nuo nebūties. Gyventi įprantame dar prieš įprasdami mąstyti.- Juk ši idėja tokia tiksli. Dažnus darbus atliekame net nemąstydami - ar galvojate kaip valytis dantis, ar juos tiesiog valotės? Ar išmokę vairuoti, galvojate apie kiekvieną jūsų kūno raumenį, nuo kurio priklauso atliekamas veiksmas? Taigi, kad ne. Tad ir tas tikslas, t.y. mes, esame juo, apie tai negalvodami.
Greitu metu teks rinktis ką toliau veiksiu gyvenime. Taip taip, tai ta pati tema STUDIJOS, kurią dvyliktokai gvildena vos turėdami laisvesnę minutę. Girdint šias kalbas, galvoje skamba tas pats vaikiškas klausimas: O kuo tu nori būti užaugęs?
Pažvelgus į šį STUDIJŲ bumą iš tolesnės plotmės, na tarkime, save įsivaizdavę kaip 35 metų suaugusį žmogų, šypsena pati kyla savaime. Ar mes dabar, šiandien, šį 2013 metų rugsėjo 12-osios ketvirtadienį pragyvenome vien tam, kad už metų galėtume studijuoti? Aš taip nemanau. Požiūris, kad mokyklos baigimas, studijos, netgi bakalauro turėjimas pats savaime suteiks gyvenimo prasmę, yra visų banaliausias dalykas.
Viso ko sureikšminimas, noras viską sudėlioti į lentynėles, įspausti į tam tikrus trafaretus, troškimas viską suprasti, aprėpti, Valdyti. Tai neįmanoma. Ta gyvenimo prasmė, kurią mes taip siekiame sužinoti kaip chameleonas keičia savo pavidalą. Tai ką galvojame, kaip krutiname tuos smagračius savo galvelėse - tai taip pat pastoviai keičiasi. Nerealu turėti viską vienu metu. Vienintelė išeitis iš šio užsukto rato - gyventi šia akimirka, nesigailint dėl praeities ir nesvarstant ateities galimybių. Kaip sakė lietuvių filosofas Alvydas Šliogeris - "Kuo labiau užmiršti praeitį, kuo mažiau rūpintis ateitimi, visą savo aistrą ir meilę sutelkti absoliučios dabarties akimirkoje, būti atviram saulei, vėjui, artimo kančiai, mylimo žmogaus veidui, visą laiką suvokiant, kad už visų tų paprastų dalykų nėra jokios aukštesnės prasmės ir kad prasmė yra tik iliuzija, kurią prie gyvosios dabarties prilipdome mes patys, šitaip sunkindami tą dabartį ir parodydami, kad nesugebame atitikti pasaulio paprastumo."
Bet kokiu atveju gyvenimo prasmė, tikslas, viso ko esmė - tai tik žodžiai, nulipdyti iš niekur. Arba cituojant A. Kafka - "Bet kuri kalba yra melas."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą