 |
| Reims Bagpiper |
Jaunasis šių laikų režisierius Tadas Vidmantas (nežinau kiek jis jaunas, bet man jis visada toks liks), viename interviu pasidalino nepaprastai šiuolaikiniam IT technologijų vartotojui reikšminga mintimi - taupyk interneto talpą ir nekelk viso šlamšto į internetą. Bei pridėjo - jaunam kūrėjui netgi būtina turėti savo idealą, autoritetą. Mokykis iš jo, kopijuok jį, tačiau visų savo rezultatų neskelbk viešoje erdvėje.
Šioms mintims paantrino ir The Guardian publicistas Colinas Robinsonas sakydamas - Jei gali nepublikuoti, nepublikuok.
Aukso žodžiai, kitaip nepavadinsi. Jie privertė mane susimąstyti, ką gi aš išdarinėju viešojoje erdvėje. Rašau ir nerašau, o tik rašinėju, erzinu ir tyrinėju skaitytojų auditoriją, kartais to siekdama sąmoningai, kartais - tiesiog intuityviai.
Netyčia bepusryčiaudama šiandien užmačiau Ryčio Zemkausko pasivaikščiojimus su Amerikos lietuvio, Amerikos balso radijo žurnalistu Romu Sakadolskiu. Spėkite, kokia buvo pirmoji mano reakcija po laidos? Taip taip - skeptiška. Nieko jis ten nepasakė, kažką ten pakalbėjo ir tiek. Tačiau susigulėjus žinioms ir į darbą pasitelkus minčių srautą, kylą įvairūs pamąstymai.
Kad ir variacijos klausimo Kodėl? tema. Žavu, kad jau užrašuose buvau pasižymėjusi klausimą, susijusį su šiuo prieveiksmiu. Kodėl tiek daug kodėl? Žurnalistų - Zemkausko ir Sakadolskio - pasivaikščiojime radau bent dalinį atsakymą į šį klausimą.(no more spoilers..)
Kad ir kaip bebūtų, šįkart ne to susirinkom panagrinėti. Šio įrašo vektorius (nais nais nais, kažkur mačiau taip rašant, ir ne matematikos vadovėlyje, o tikrų tikriausiame straipsnyje!) - keletas mano brūkštelėjimų įvairiomis temomis. Radau juos nukištus kompiuterio atminties brūzgynuose. Nustebino mane jie, rodos, lyg ne mano rašyti. Tad dalinuosi su svietu. Ir ne tik tomis mintimis, bet ir senuoju, tuo ankstesniu metu rašytu prierašu taip pat. Gal ką irgi nustebins:
Per ilgai nesusikaupiu įrašui. Lyg taupyčiau mintis rimtam surašymui. Lyg tykočiau rimto laimikio.
O kaip turėtų atrodyti rimtas darbas? Kitų tekstų interpretavimas, citatų nagrinėjimas?
Užmačių yra, bet jos vis nukeliamos ateitin.
Šįkart pristatau savo eskizus – kažkada pradėtus kurti mažos apimties prozos darbus. Net juokinga juos vadinti darbais. Tai keletas sakinių, bandymų kitaip sudėlioti mintis.
Šie paterliojimai niekad ir neperaugs į rimtesnio formato veikalus. Jie be pabaigos. Jie ir negali turėti pabaigos. Jie pabaigti savo nebaigtumu – tarsi piešiniai, kurie atrodo geriau, kuomet yra nupiešti tik grafitiniu pieštuku ir nenuspalvinti; kaip nuotraukos, kurių visuma niekam neįdomi, bet visas tobulumas slypi keliose jos detalėse, kurios išryškėja tik nukirpus nereikalingus pikselius.
Žinau, kad šitokių kūrinių turi daugelis. Nepabaigti eilėraščiai, piešiniai, istorijos... Tai ištraukos iš juodraštinių sąsiuvinių ir dienoraščių.
Dalis šių eskizų yra fiktyvus. Tiesiog minčių ir emocijų kratinys. Keletas surašymėlių turi realius atitikmenis.
Smagaus spėliojimo.
Dienos slinko negalvojant. Atrodo, jos sustojo vos įgavusios pagreitį. Kiekvienoje kūno dalelėje, visuose organizmo sraigteliuose jautėsi sąstingis, tuštumos pojūtis.
Jausmai dažniausiai būdavo išblukę ir vos juntami tik iš būtinybės.
Ryte, kuomet tarsi didžiulis elektros diodas pradėdamas kaisti, saulė pirmais savo spinduliais apšvietė dangoraižių panoramą, aš išsliūkinau iš namų. Nors buvo vėlyvas ruduo, vis dar avėjau tuos pačius nudrengtus sportbačius, dėvėjau padilusius džinsus, o šąlančią nosį slėpiau perdirbtos vilnos palto apykaklėje.
Rytinis rūkas susimaišė su miesto smogu, todėl gatvių labirintuose buvo sunku įžiūrėti gyvuosius ir tai, mano džiaugsmui, padėjo visiškai atsiriboti nuo aplinkinių.
Pirmoji mano kelionės stotelė – paštas. Jame patikrinau savo pašto dėžutę, atsiėmiau netikėtai gautą siuntinį. Kas galėtų būti jo viduje? Svarstydama šį klausimą, pasukau į artimiausią bistro kavinę. Šiandien joje dirba Entonis.
Įdomu, šiandien jis atrodo kitoks.
Vaje vaje, tik tok tik tok. Laikas niekuomet nesustoja ir nieko nelaukia. Šis sakinys tiesiog šaukte šaukiasi būti apkalbamas.
Paros laiką it kokią žmogeliukų girlianda, akordeono dumples įmanoma tampyti, sustumti į vieną vienetą ir išskleisti iki ilgo ilgo kelio. Norisi daryti viską vienu metu ir kartu nieko nedaryti.
Augant - nebūtinai vaikystėje ar paauglystėje (augti galima ir net reikia visą gyvenimą) - žmogaus akyse kažkas keičiasi. Žiūriu į nuotraukas, kuriose esu aš. Atrodo veido bruožai jau keletą metų kaip ir tokie pat, bet akyse kažkas ne taip. Tarsi viskas, ką kada nors mačiau, sluoksniuotųsi it šimtalapis pyragas.
Žmonės, gamtos motyvai, miestai, nuotraukos.. Netgi mintys, pamąstymai, praeitis, knygos. Viskas atsispindi. Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad akys - sielos veidrodis.
Žiūriu į kitų žmonių akis. Ir matau sielą, degančią iš vidaus. Džiaugsmas, laimė, liūdesys, nuovargis – dvejuose ovaliuose langeliuose, iškirstuose mūsų veiduose, atsispindi visas pasaulis.
Pirmadienis, pilkadienis, ruduo. Kažkodėl ruduo ir žiema man visuomet asocijuojasi su senovės Lietuva - tamsa pilių kertėse, kunigaikščių balsų skardus skambėjimas menėse su aukštomis lubomis. Šaltos, tašytų akmenų sienos, kambariai, šildomi kūrenamais židiniais.. Tyli biblioteka, pilna knygų, su savo rimtini ir tiesiog ore tvyrančiomis žiniomis.. Gūdus, vos įžengiami ir apsnigti miškai. Spengianti tyla juose...
Sekmadienio rytas. Lapkričio pabaiga, tačiau sniego nematyti. Ankstyvas rytas. Stoviu ant upės kranto, o jos srovė nesustodama, it visagalis laikas, teka pro šalį. Rankose laikau puodelį arbatos. Einu upės pakrante, užlipu slidžiais, nuo ryto rasos ir rudeniškos drėgmės šlapiais laipteliais ant tilto, kertančio upę. Mašinos važiuoja pro šalį. O aš stoviu ir gurkšnoju arbatą. Gurkšnoju gamtos ramybę.
***
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą